Rašyk
Eilės (76136)
Fantastika (2224)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2586)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Birželio 8d.

Nesu linkęs į mistifikacijas. Turiu kelias gyvenimo tiesas, kurios padėjo išlikti ir gyventi. Pirma, nepasitikiu faktais. Antra, pasikliauju nuojauta, jeigu ji prieštarauja logikai.  Trečia, nešneku, jeigu galiu klausytis. Ketvirta, neįsimyliu. Penkta, nesiekiu valdžios. Turiu pasakyti, kad su visu šiuo nedideliu arsenalu buvau sėkmingas žvalgybininkas. Bet panašu, kad jo nepakanka toje velniavoje, kurioje atsidūriau. Man negresia įsimylėti, vis dar galiu skeptiškai žiūrėti į faktus ir galiu pasikliauti savo nuojauta, bet trečias ir penktas punktai neatlaiko mano dabartinio gyvenimo būdo išbandymų. Na gerai, dėl trečio punkto galiu sau prikišti tik tiek, kad kartais nesugebu užsičiaupti kai vertėtų. Dėl to kaltas penktas punktas, nes man visiškai pašlijo nervai nuo atsakomybės naštos. Todėl vakar ryte nusprendžiau, kad toliau negaliu duoti įsakymų tol, kol nesurasiu atsakymo į tai, kaip užkimšti skylę savo credo. Iškviečiau Gladiną ir pasakiau:
- Buvai Tredgrino klano karo vadas, kol aš neatėjau.
- Taip, viešpatie...
- Turi prisiminti ką tai reiškia. Nenoriu, kad šiandien mane trukdytų. Nebent atvestų Krajadų belaisvius. Šiandien įsakinėji tu. Jeigu suklysi, nukirsiu galvą. Ar aišku?
- Supratau, viešpatie. Ar galiu eiti? – sudundeno Gladinas
- Eik.
Ir ką jis galėjo atsakyti? Mano supratimu, būti lyderiu tolygu nešti prekeiksmą ir tuo pat metu jaustis kaip prisisiurbus kokaino, todėl su gera cinizmo doze per savo ilgą karjerą stebėjau besisvaiginančius valdžia tol, kol krisdavo kaip pakirsti. Gladinas ne išimtis. Nykštukai paprastra liaudis, todėl nenustebau pamatęs jo veide kaip pantomimos spektaklyje švystelint pasididžiavimo ir nerimo išraiškas vienu metu. Pirmąją valdžios pasekmių dalį šiandien aš jaučiu visu svoriu, antroji taip ir lieka teorija. Kur valdžios svaigulys, kuris kompensuotų tą atsakomybės naštą, kurią užsikroviau sau ant pečių? Kai mūsų karavanas pajudėjo, pašaukiau Sergejų į savo neštuvus. Jis rūgščia mina pasižiūrėjo į mane, bet kai išgirdo, kad noriu pasišnekėti asmeniškai, nustebęs kilstelėjo antakius ir paliko savo ištaigingą „Čaiką“ su visais rusų caro patogumais ir šešių lenmanių servisu. Atsidrėbė į krėslą priešais mane. Pasiūliau pypkę, bet Sergejus mostelėjo ranka:
- Žinau, kad nesusirgsiu vėžiu, bet man tiesiog neskanu.
- O man patinka. Čia ne tabakas, kur kas stipriau, bet ir ne kanapės.
- Man priimtinesnis tas gėrimas, vis pamirštu, kaip jį vadina... – susiraukė Sergejus.
- Aloareavena.
- Ir kaip jie susišneka? Gaila, kad greitai paliksim jų kraštus. O gal pasiimam kokį Eiliną?
- Jau turim vieną, iki kaklo sotus.
- Liaukis, Džeimsai, - nusišypsojo Sergejus, - neturi pagrindo griežti danties ant Tajos. Be to, ji tokia pati Eilina, kaip ir tu nykštukas o aš Lenmanas. Mums reikia tikro Eilino su visa distiliavimo įranga.
- Distiliavimo įrangą gali pasidaryti pats. Iškvosiu recepta ir varyk aloareaveną. Bet Eilinų neimsiu, nykštukai jau į tavo palydą skersomis žiūri. Tiesą pasakius, prevencinės egzekucijos man įgrįso.
- Matau, esi ne kokios nuotaikos. Beje, ne pirma savaitė...
- Mane viskas užkniso
- Pardon?
- Užkniso.
- Mane viskas užkniso, - pamėgdžiojo Sergejus, - šneki kaip šešiolikmetė barbė prieš veidrodį.
Atsidusau ir bendrais bruožais išdėsčiau savo abejones. Iš pradžių Sergejus klausėsi nustebęs, vėliau kreivai šypsodamasis, o kai baigiau pasakė:
- Džeimsai, tu kuoktelėjai.
- Mano kantrybė pastaruosius kelis mėnesius labai nestabili. Galiu neteisingai suprasti ką sakai, - suburbėjau. Velniai griebtų, ir kam man reikėjo su Sergejum apie tai šnekėtis. Senstu, ar ką?
Sergejus papurtė galvą:
- Tikrai nesitikėjau... Tau, vaikine, reikia atostogų. Tiek įsijautei, kad nebematai kas vyksta tau po nosimi.
- Ir kas gi vyksta man po nosimi?
- Tu naudojies nykštukais nes tai vienintelis įrankis leidžiantis tau nuo jų pabėgti. Paradoksas, bei taip jau yra. Bet pasakyk, tu ką, ne ta koja išlipai iš lovos šiandien? Nes visa tai tu man turėtum sakyti, o ne aš. Tai buvo tavo planas kaip išgyventi. Ir labai geras planas. Tai kas nutiko?
Atsistojau iš krėslo. Susidėjau rankas už nugaros ir pradėjau vaikščioti pirmyn atgal. Neštuvai ritmingai judėjo nykštukų žingsnių taktu, reikėjo pataikyti į jų ritmą, kad nesuklupti. Bet buvau įpratęs per tiek laiko. Atsakiau:
- Mes rašom šito sektoriaus istoriją, Sergejau.
Sergejus prunkštelėjo:
- Žinau. Ar tai tau trukdo ramiai virškinti pietus?
- Aš galvoju apie atsakomybę.
- O viešpatie, Džeimsai... Gerai, dabar paklausyk ir nepertrauk. Taip, mes rašom šito sektoriaus istoriją. Didysis persikraustymas. Nemirtingi valdovai. Praies tūkstantmečiai, apie mus bus sekamos legendos. Bet ar niekada nepagalvojai, kad istorinės mūsų gimtojo sektoriaus asmenybės iškilo būtent todėl, kad vaikėsi savo asmeninių tikslų? Posūkiai istorijoje yra šalutinis produktas. Tiesa, retam iš jų išbandymas valdžia baigdavosi laimingai, bet jie savo sėkmės taurę išgerdavo iki galo prieš išleisdami kvapą. Mūsų atveju neturim prabangos mirti, todėl ribinis valdžios naudingumo dėsnis teigia, kad jos vertė krenta didėjant jos kiekiui. Reikia nuo jos bėgti, nes mūsų sėkmės taurė bedugnė. Mes nemokam būti nemirtingi. Taptumėm našta, nes negalėtumėm keistis kartu su nykštukais ir lenmanais. Mesk tas kalbas apie atsakomybę. Jiems Uralas ir technologijos, tau laisvė išnykti ir aukso raidės garbės lentoje.
- O jeigu negalėsim kartu su Taja ir Kalu persikelti?
Sergejus nusuko akis:
- Tu nemoki džiaugtis gyvenimu, hedonizmas tau svetimas... Ką gi, tuo atveju turėsi kažką sugalvoti...
- Po velniais, aš dėl to ir nerandu sau vietos. Man valdžia nemaloni, avine tu. Aš noriu... - užsikirtau. Darbas žvalgyboje man buvo malonus, todėl nesukau sau galvos dėl jo prasmės. Tai buvo mano būdas džiaugtis gyvenimu, nors tai supratau tik dabar.
Grįžau į krėslą. Užsitraukiau pilnus plaučius ir iškvėpiau:
- Noriu dirbti žvalgyboje. Arba mirti.
- Kvailys.
- Noriu neįmanomo?
- Abiem atvejais.
- Saugokis, Sergejau. Aš nepažįstu savęs šioje rolėje. Maniau, kad bus lengva. Kad šitas pasaulis sukurtas man. Bet šitam pasaulyje man lengva pasiekti valdžią, kurios aš nenoriu. Jeigu nepavyks iš čia persikelti, galiu sužvėrėti iš nevilties.
Sergejus gūžtelėjo pečiais:
- Ką gi, jeigu jau taip, šito sektoriaus istorijoje bus dar ne vienas esminis posūkis tol, kol nesurasi kitos veiklos, kuri tau atrodys prasminga.
Neatsakiau. Sergejus kurį laiką palaukė, bet supratęs, kad atsakymo nebus paklausė.
- Tema baigta?
Linktelėjau galvą.
- Tuomet grįžtu į savo karietą. Apgailestauju, Džeimsai...
- Susikišk...
- Žinoma.
Sergejus nerangiai atsistojo ir praskleidęs neštuvų užuolaidą iššoko lauk. Nuėjau prie gulto ir sudribau. Bent jau išsimiegosiu. Jeigu Gladinas nesusitvarkys, nuplaksiu... Ne, negerai. Viešas pažeminimas tokio rango nykštukui tolygu mirčiai. Nusižudys. Atsidusau. Nenoriu Gladinui kirsti galvos, nes... Po galais, ir kaip aš galėjau nuspręsti, kad šitas pasaulis skirtas man?
Užsimerkiau ir pradėjau skaičiuoti. Bet nespėjau net užsnūsti, kai kažkas pastukseno:
- Gladinai, jeigu tai ne Krajadai, gali ruoštis susitikti su protėviais! - suriaumojau.
- Krajadų belaisviai, viešpatie, - Gladinas risnodamas šalia neštuvų riaugtelėjo pusblasiu.
- Vesk juos pas mane. Mikliai.
Pulsas padažnėjo. Bet kai prasivėrė užuolaidos ir susilenkę dvilinki į neštuvus lengvai liuoktelėjo trys augaloti Krajadai, susijaudinimas atslūgo. Tiesą sakant, nusivyliau, nors ir kvaila buvo tikėtis tarp jų išvysti Juan. Bet vyliausi. Ką gi. Bet kokiu atveju, jie bus girdėję apie Juan.
- Kalbėkit, - liepiau laužyta Krajadų tarme. Ji buvo artima Lenmanams, įtariu, kad kažką bendro jie turi, nors Krajadams trūksta šešto piršto. Be to, Krajadai tikrai negali skųstis plaukų trūkumu. Vienas, vyriausias iš trijų, su akivaizdžiu susidomėjimu žiūrėdamas į mane atsakė:
- Valdove, vyriausias žynys Juan Či, tegul būna suskaičiuoti visi jo plaukai, liepė jums pranešti, - jis nusilenkęs padavė suvyniotą odos gabalą.
Sunkiai susivaldžiau neišvyniojęs. Pakviesiu Sergejų, kartu perskaitysim. Tuo tarpu paklausiau:
- Kaip gyvena vyriausias žynys Juan Či? Seniai negirdėjau apie jo didžius darbus, tebūnie suskaičiuoti jo visi plaukai, - atsakaiu pagal Krajadų etiketą. Tie keistuoliai mano, kad plaukuose slypi žmogaus siela, todėl jų nekerpa visą gyvenimą formuodami iš jų kažką panašaus į tiurbaną. Be kita ko, labai praktiška apsauga nuo dykumos karščių. Tik kvapas ne koks.
Pasiuntinys pagarbiai nulenkė galvą:
- Didysis Juan Či, tegul nenukrenta nė vienas plaukas nuo jo galvos, paliko mus prieš dvyliką mėnulių.
- Kur jis iškeliavo?
- Pas protėvius, valdove.
Susivaldžiau. Tik ranka stipriau sugniaužė odos ritinį. Palaukiau, kol atlėgs gerklės spazmai ir mostelėjęs ranka pasiūliau:
- Sėskitės. Noriu daugiau sužinoti apie tai, kaip Juan Či, tegul jo plaukai nuolatos būna tankūs, iškeliavo pas protėvius. Gladinai! – riktelėjau nykštukų šnekta, - užkandžių ir gėrimų. Perduok Sergej Bra, kad atvyko Krajadų pasiuntiniai su žinia.

Krajadai įsitaisė ant grindų sukryžiavę savo ilgas kojas, po užpakaliais sulankstė ilgus savo chalatų skvernus. Aš įsitaisiau priešais, savo krėsle. Kurį laiką atidžiai vieni į kitus žiūrėjom. Krajadų pasiuntiniai atrodė atsipalaidavę ir su atlaidžiu smalsumu žvalgėsi po mano neštuvus. Vyriausias iš jų, valdingo veido senis, tvirtas kaip gerai išdžiovinta ąžuolinė lenta, atidžiai žiūrėjo į mane nenuleisdamas akių.
- Ar ilgai keliavote?
- Keturis mėnulius, valdove, - atsakė senis
- Keturis? Iš toli.
Senis nieko neatsakė, tik nemirksėdamas žiūrėjo į mane.
- Juan Či mano geras draugas. Galite jaustis drąsai ir viską man papasakoti.
Senis mandagiai linktelėjo:
- Juan Či, tebus pagarbintos jo garbanos, sakė daug gero apie Tangarų valdovą Džeimsą. Bet jis neliepė mums nieko pasakoti. Tangarai negarbingai elgėsi su Krajadų tauta.
Še tau kad nori. Kur diplomatija? Tiesiai šviesiai į kaktą Tangarų valdovui teškia, kad jo pavaldiniai, o tuo pačiu ir jis pats, niekšas. Čia kažkas ne taip. Nedrįstų jie taip kalbėti neturėdami chalatų rankovėse kozerių. Įsmeigiau į senį akis ir atsakiau:
- Drąsiai šneki, pasiuniny. Gerbiu drąsą, todėl liksi gyvas. Pasiuntinių Tangarai nebežudo.
Senis pagarbiai nulenkė galvą:
- Kalbos apie Valdovo Džeimos kilnumą toli girdėti. Mes viliamės, kad Tangarų ir Krajadų nesantaika praeityje, bet kas žino, kas vyksta Tangarų sielose, kai Valdovas Džeimso visaregintis žvilgsnis nenukreiptas į juos?
Pasisekė Juan. Na kodėl Padaras padarė mane nykštuku?
- Aš dar ilgai gyvensiu, Pasiuntiny. Koks tavo vardas?
- Kasenas Arbalas, Valdove, - atsakė senis su atlaidžia šypsena
Krajadų aukščiausio pasitarimo antrasis tarėjas asmeniškai? Kas čia po galais vyksta? Atsistojau ir linktelėjau galvą:
- Prašau atleisti, tarėjau, jums derėjo anksčiau apie save pranešti. Būčiau sutikęs su visa derama pagarba.
Kasenas nusišypsojo:
- Kai dykumoje pražys aguonos, galbūt tuomet Krajadas išdrįs Tangarui pasakyti savo tikrąjį vardą. Tu juk nesi Tangaras, valdove.
- Juan Či jums daug papasakojo, - iš lėto atsakiau
- Juan Či, tegul būna palaimintos jo sruogos, buvo išmintingas žynys. Jis daug paslapčių atskelidė Krajadams, už tai jis per amžius bus minimas mūsų kraštuose.
Nutariau griebti jautį už ragų:
- Where did Huan Chi lead Krayads?
Kaseno siauros akys akimirkai išsiplėtė. Kiek padvejojęs jis angliškai, su aiškiu Kantono akcentu atsakė lėtai rinkdamas žodžius:
- Valdovas išmintingesnis nei Juan Či pasakojo. Jis mus nuvedė į kraštą, kurį Juan Či vadina Kinija. Ten mes radome savo antrąją tėvynę. Tikiuosi Valdovo Džeimso supratingumo.
- Nykštukai apie tai nesužinos, - atsakiau nenuleisdamas akių.
- Juan Či neklydo pasakodamas apie Valdovą Džeimsą – vėl pagarbiai nulenkė galvą Kasenas.

Neštuvų užuolaida atsiskleidė, nerangiai įsiropštę Sergejus. Paskui jį atėjo kelios nykštukų moterys, nešdamos užkandžius ir gėrimus. Tylėdamos išdėliojo viską ant stalo ir pasišalino. Sergejus atidžiai nužvelgė Krajadus ir netikėtai plačiai nusišypsojo:
- Kasenas Arbalas. Seniai jus mačiau, drauguži!
- Treji metai, Valdove Sergejau. Tikiuosi, jie buvo dosnūs Lenmanams? – atsistojęs nusilenkė Kasenas. Nuo šio įspūdingo senio dvelkė tokia ramybė ir pasitikėjimas, kad atsipalaidavau ir aš. Krenkštelėjau:
- Sergejau, matau, žinai daugiau nei man pasakoji.
- Niekada nebuvau tikras, kiek tu Džeimsas, o kiek Tangaras, - atsakė Sergejus.
Pavarčiau akis:
- Ar tai tu man kažkada siūlei nežaisti žvalgybininkų žaidimų?
- Aš esu garbingas žmogus, Džeimsai, - išdidžiai atsakė Sergejus, - ir laikausi duoto žodžio.
- Valdovas Sergejus nepasakojo mano prašomas, Valdove Džeimsai, - minkštai ištarė Kasenas ta pačia anglų kalba.
- Gerai, - linktelėjau, - kadangi galų gale mes visi esame čia, vadinasi, atėjo laikas ir man kai ką sužinoti?
- Jūs labai įžvalgus, Valdove Džeimsai. Juan Či, tegul jo plaukų netemdo nakties šešėliai, viską surašė savo laiške. Aš atsakysiu į klausimus, kai jūs perskaitysite laišką.
- Laišką? – sukluso Sergejus – o kur pats Juan Či?
- Iškeliavo pas protėvius, Valdove Sergejau, - ramiai atsakė Kasenas.
Sergejaus akys išsprogo. Jis mikčiodamas paklausė:
- Jaun Či mirė?
Kasenas giedrai nusišypsojo ir atsakė:
- Juan Či, tegul jo plaukuose nuolatos žaidžia saulės spinduliai, viską paaiškino savo laiške geriau, nei galėčiau papasakoti aš..
Mostelėjau Sergejui suvyniotais odos lapais:
- Paskaitykim Sergejau, kol garbingasis Kasenas, tegul jo plaukai nuolatos tviska kaip rytmečio rasa, pasistiprins po varginančios kelionės.
Neįtikėtina. Greta šio senio net mano liežuvis nesipina.

(bus daugiau)
2007-08-21 20:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-31 17:52
Tamsos Šešėlis
Laukiu nesulaukiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-22 10:20
Left Eye
kuo toliau tuo geriau. Lauksiu tesinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą