Medunešis

Ar yra pasaulyje kas nekaltesnio
Už baltą žemuogių pievelę?
Tiesa, dar be pačių uogų.
Ar įsivaizduoji tyrą džiaugsmą
Pamažėl užplūstantį, kai stebi
Kaip nuo marmurinių žiedų
Nuskrenda bičių šeimyna?
Regis, prasidėjo medunešis...
Tyloje šnabždant žydinčioms žemuogėms
Salstelėjęs kvapas suvirpina širdį.
Nesakyk, kad nejauti pasitenkinimo
Žiūrėdamas į dar nuo saulės neapsvaigusią uogą
Ir vystančius žiedus, kurie,
Keista, nekelia liūdesio.
Tyras baltumas primena
Saulėje žaidžiančių vaikų krykštavimą,
Kuris baigiasi su pirmu plunksnuoto -
Ne be kaltės - debesies pasirodymu.
Rodau tau pro šalį praskrendančią bitę -
Jai medunešis dar tęsiasi...
Matai saulės svaiginamą, bet vis dar nekaltą -
Žemuogę mūsų pievelėje...
Vėjas iš kažkur atskraidina saują dulkių
Ir  tyčiodamasis beria į veidus.
Pasislepia sirpstantis raudonis,
O žali apdulkėję lapeliai
Piktai sužiūra į mudu...
Lyg tyčia nebeužuodžiu to saldumo
Ir nebegirdžiu tylaus dūzgimo -
Nejau pasaka gali taip greit pasislėpti?
Deja... Medunešis baigėsi...
Tik ne tai bičių šeimynai,
Bet mudviems...