Lubinuosna žalčio alsa
gyvybė gęsta
žarom akinančiom
iki miškų ir per brastą
laumėm nuaidi pelkynuos
ir grįžta
delnan subėga
raudoniu nutįsta
vakaru skleidžias
įsigeria aidu
suaižėjus lyg duonos pluta
tavo rankuos
vandeniu pina save iki dugno
iki pat pabaigos
ugnimi užsibūrus


Goria Rugiuose






