Nevalingas kvėptelėjimas už durų

Smiltelės rudenio
vėl daužosi į beržus
prisimena pavasarį
atmena ir liečia
sulą

smiltelės rudenio
jau kvepia
nelaukiamais sekmadieniais
kai žinai jog ryt
viskas prasidės iš naujo

smiltelės rudenio
beria vizijas
taškosi fantazijomis
lieja idėjas
ir viską užgesina
staiga
dar matuoja
skaičiuoja
dalina iš nulio
kada paskęsi ašarose
kada nupūs tave
kada ateis
nelaukiamas sekmadienis

smiltelės rudenio
iškiša galvą pro langą
pažiūrėti į skubantį dviejų vaikų tėvą
neužvedantį mašinos
prisimerkusios nužvelgia
saulę
ir čiauduliu
užtrenkia
dangtį




o, angelo išpera, kada eisim ieškoti lietaus?..