never together (iliuzija...)

Jis išėjo... Ėjo kažkur... Be tikslo... Be noro gyventi... Ėjo tolyn... ėjo į priekį... Bet tik keliu... Sustojo, apžvelgė aplinką, nieko nematančiomis, stiklinėmis akimis. Akiratyje išvydo pažįstamus žmonės, iš matymo pažįstamus vaikus, kurie gaudė vienas kitą, klegėdami, spiegdami, čiauškėdami... Jų akimis gyvenimas buvo puikus... Eiliniai vaikai, eilinė vaikystė...
Jis nuėjo į stotelę. Atsirėmė į stulpą ir žiūrėjo į pravažiuojančias mašinas. Šlapias kelias, purvas plaukiantis asfaltu... Viskas aplink šlapia ir purvina... Purvina aplink ir Jo viduje...
Jis žiūrėjo į balą, kurioje maudėsi lapas... Mašinos važiavo per jį, tačiau jis vis iškildavo. Net ir atsiskyręs nuo medžio lapas norėjo gyventi... norėjo, kad jį matytų, norėjo jaustis bent kažkam reikalingu...
Stotelėje pasirodė keli žmonės. Jis jautė jų žvilgsnius... Tuos pilkus beprasmius žvilgsnius, kurie tik ir nori įrodyti savo teisybę, nori ką nors pažeminti... O jis žiūrėjo į tolį, žiūrėjo vien tam, kad nieko nematytų...
Į stotelę atėjo mergina... Jis nužvelgė Jos kūną... Lengvi bateliai, rudos pėdkelnės, trumpas juodas sijonukas, kuris praktiškai nieko nedengė, trumpa peršviečiama raudona bliuskutė išryškinanti Jos gražią figūrą... Oranžiniai akiniai ir šviesūs plaukai. Vaikiškai valiūkiškas žvilgsnis. Ji iškėlė savo delniuką bandydama susistabdyti mašiną.
Jį užtvindė noras su Ja pasikalbėti... Ji turėjo kažką, ko Jis norėjo... o gal tiesiog norėjo moters... Jis prisidegė cigaretę ir išpūtė sodrų dūmą, kuris susimaišė su pravažiuojančios mašinos keliamom dulkėm... Jis pastebėjo kaip Jos akys nukrypo į Jį. Jis matė, kaip įdėmiai Ji nužvelgė Jo kūną, tiesiog bandydama įsibrauti į Jo mintis...
Jo kūne pradėjo rusenti mažytė viltis... Gal pagaliau Jis sugebėjo pamiršti tai, kas buvo ir vėl pradėjo tokėti bent mažyte meile? Ne, tai nebuvo meilė, tačiau Jį juk sudomino mergina. Sudomino mergina, kurios praeities Jis net neįsivaizdavo, taip pat Jis nežinojo Jos dabarties. Jis nieko nežinojo apie Ją... Ir Jam to nereikėjo, Jis tik vėl norėjo pajusti pažinimo džiaugsmą... Gal net nenorėjo Jos pažinti, norėjo bent trumpai pabūti su Ja... Pajusti Jos artumą, Jos šilumą, jausti Jos kvėpavimą, girdėti, kaip plaka Jos maža širdutė...
Jis užgesino cigaretę ir ėjo link Jos. Dar keli maži žingsneliai ir Jis bus prie Jos... bent trumpam...
Bet pravažiuojanti mašina sustojo... Ji įlipo... Jis matė, kaip Ji tolsta juodoje mašinoje... Jautė, kaip raudonas aistros troškimas vėl užgęsta juodoje nežinioje... Vėl gražindamas Jį į realybę, niekšiškai pasijuokdamas iš Jo... Jis ir vėl liko vienas... Vienas su savo prakeiktom mintim...
Pravažiuodama mašina vėl pervažiavo per baloje plaukiojantį medžio lapą... Jis nuskendo... Ir daugiau niekada nebeiškilo... Mirtis... Nusinešusi žmogų... Negražindama Jam noro gyventi... Žmogus susiliejo su gamta ir paniro... Paniro ne į vandenį, bet giliai į savo mintis... giliai į savo susikurtą iliuzijų pasaulį, kuriame Jo taip pat niekas nelaukė...