Stebėjimas

Savaitgalis, šeštadienis. Aš vėl sėdžiu po medžiu, o mano veidą šildo vis dar šilta rugsėjo vidudienio saulė. Danguje plaukia keli kamuoliniai debesys. Argi ne puiki diena laidotuvėms?! Ar nepastebėjot, kad, kai laidojami žmonės, oras pasidaro gražus nors kuriam laikui? Aš tuo jau buvau įsitikinęs, mat ir dabar, sėdėdamas po šita egle, laukiau kokių nors laidotuvių, beje, eglė augo visai netoli nuo pagrindinio įvažiavimo į kapines, vis dar žalioje pievutėje.
  Ilgai laukti nereikėjo, po keliolikos minučių, kai išlindo saulė, pasirodė ir katafalkas. Man niekada nekilo mintis įsidarbinti duobkasiu ar kokiu kitu kapinių darbuotuoju, aš paprasčiausiai palaukdavau, kol procesija šiek tiek nutoldavo ir tada sekdavau iš paskos. Atėjus prie iškastos (Iškąstos – keista kaip vienas užlenkimas prie raidės keičia prasmę. Šiuo atveju – kapinėse – manau tinka abu variantai.) duobės, aš atsisėsdavau prie kurio nors kapo, tik kad matytųsi laidotuvės. Niekada nesupratau, kodėl aš nebijau mirties ar kodėl man nebūna gaila artimųjų, juos laidojant. Užtat aš žinojau viena – laidotuvių stebėjimas man sukeldavo kažkokias įdomias emocijas. Tai nebuvo džiaugsmas ar pasimėgavimas, ir juo labiau ne gailestis. Nors kartais pajausdavau visą jausmų vaivorykštę, visgi gailesčio nebūdavo. Pirmiausia matydavau susirinkusių žmonių emocijas, kurios svyruodavo nuo nuoširdžių iki vos ne kičinių. Ne išimtis buvo ir šios laidotuvės. Iš susirinkusiųjų pasiskirstymo buvo galima matyti, kur stovi artimiausi mirusiajam ir tie, kurie atėjo iš formalumo arba siejami tolimų ryšių, nepraleis puikios atsisveikinimo vakarienės. Pastarieji man emocijų niekada nesukeldavo – jie ateina su tikslu, ko negalima pasakyti apie „formaliai“ gedinčius. Šie buvo tokie apgailėtini, ir kartais netgi keldavo man pyktį. Ypač, kai prasidėdavo tokie dalykai kaip: „Mes nuoširdžiausiai jus užjaučiame. “, „Mes suprantame, kaip jums dabar sunku. “. Čia yra gryniausiais kičas – nei jie užjaučia, ne žino, ką tai reiškia. Nesvarbu. Toliau seka profesionaliai suvaidinantys/pajuntantys gailestį. Tai dažniausiai būna žmonės menkai pažinoję mirusįjį, tačiau save taip įtikiną, kad ji mylėjo, kad pradeda jo gailėtis, aišku, tik vienintelei laidotuvių dienai. Pastaruosius prilyginu psichikos ligoniams, sergantiems asmenybės susidvejinimu, nieko jau čia nepadarysi, tuo labiau, kad tokios „laidotuvių susidvejinimo“ ligos nelabai kas ir gydytų. Dar yra natūralūs žmonės. Jie gedi natūraliai ir tiek kiek leidžia jų protai bei širdys, taigi apie juos nėra daug ką pasakyti, tačiau juos labiausiai ir gerbiu. Štai ir priėjome prie arčiausiųjų šeimos narių bei giminių. Čia dažniausiai pasitaiko du reiškiniai: tikras liūdesys ir, kaip aš vadinu, „visą gyvenimą tave norėjau užmušti, tačiau dabar be tavęs mirštu“ liūdesys. Apie pirmąjį tai nieko negaliu pasakyti, nes pats to niekada nepatyriau, o antrasis man kelia tiek juoką, tiek pasišlykštėjimą ir įniršį. Atvirai pasakius, aš negaliu apkęsti tokių žmonių. Vos nepražiopsojau užsigalvojęs – štai ir mėgstamiausia ir laukiamiausia dalis – duobės užkasimas. Tai labiausiai apgailėtina ceremonijos dalis – paskutinis pasityčiojimas iš mirusiojo, stovinčiųjų prie jo duobės ir netgi būsimų, o tiksliau, jau esamų kaimynų. Šioje vietoje aš beveik visada neišlaikau nenusišypsojęs šėtoniška šypsena. Tiesiog kelia juoką žemių saujos metimas i kapą, nes tos žemės artimiesiems yra paduodamos ant kastuvo. Tada dažniausiai apsireiškia ir giminių klykavimai bei visiški palūžimai. Ir kam reikalingas šis aspektas, juk be jo visiems būtų tik geriau. Nepaisant to, štai ir didžioji kankinimų fiesta! Jei prieš tai dar nesišypsojau, tai dabai taip darau. Treninguoti ir išsipurvinę duobkasiai, mindydami aplinkinių kapus, imasi darbo. Žemės skrieja nuo kastuvo ir dusliai sudunksi į karstą. Paprastai su kiekvienu tokiu garsu nuoširdžiausiais artimasis vis labiau puola į ašaras. Šis atvejis kitoks – aš susidomėjęs stebiu. Viena moteris, mano spėjimu mirusiojo žmona, vis labiau rimsta. Šiek tiek sutrinku, bet greit prisimenu, kaip ji puolė į ašaras mesdama ta nelemtą žemių saują. Viskas kažkada baigiasi – jai dabar pasibaigė ašaros. Duobkasiai baigia savo atmestiną bei purviną darbą ir, susirinkę įrankius, tikriausiai patrauks gerti alaus. Ką gi, man pasidaro irgi nebeįdomu, aš atsikeliu ir nukeliauju namo. Dangus jau spėjo apsiniaukti, taigi šiandien laidotuvių jau tikriausiai nebebus, o mane vėl užvaldė tokia įdomi būsena – kontrastai verda mano kraujyje ir mintyse, visa ko beprasmiškumas ir troškimas gyventi tvinkčioja smegenyse. Tai lyg kažkoks dar labiau iškreiptas nei jau esama narkotikas – tos laidotuvės. Galbūt aš sugeriu išspinduliuojamą liūdesio pavidalu energiją? Galimas daiktas. Na nesvarbu, svarbu, kad aš dabar ramus, pritvinkęs ironijos, galvojantis, kad mirtis, žmonių dėka, yra paversta į kažkokį farsą, bet ramus. Ir susimąstęs, kapinės visada verčia nurimti ir susimąstyti arba tiesiog atsipalaiduoti. Hmmm... Mirtis – būtų įdomu susitikti giltinę.
  Orų prognozė: „Ryt beveik visur stipriai lis“. Aišku, ryt laidotuvių nebus.