Dosnumas

kažkur ties mūrų
pabaiga

ties palinkusiu beržu
jau visai be tošies

ant peties – kranklys
beveik juodas
be plunksnos sparne

toks kaip ir liūdnokas
bet lyg ir šypsosi
upeliui gurguliuojančiam
akį merkia

pakelia galvutę
vėjui dvelktelėjus
ištraukia kažką iš kišenės
įduoda

ir toliau sėdi
it nepuoštam soste
mažytėmis rieškutėmis
ramybę pilstinėja