Nevykusi kopija

I

Eilinį kartą vaikštau po biblioteką. Ką čia paskaičius? Reikia storos knygos, vis tiek neturiu ką veikt. Neparašyta praktikos ataskaita ir nesusitarta dėl darbo, o dar diplominis... Nesvarbu. Hmm... Šita visai įdomi atrodo. „Pasivaikščiojimas rojuje“. Paskaitom aprašymą: „Knygoje autorius stengiasi įsigilinti į žmogaus prigimtį bei nagrinėja... “ Gyvenimo prasmės aprašymai. Tik ne šiuo metu. Fantastika, jausmų romanai... kas gali tai skaityti? Stivenas Kingas? Per daug baisu. Sugalvojau: skyrius „Knyga, kurios ieškote“. Gal ir ieškau. „Upė į šiaurę, upė į pietus“ apie indėnus? Ne... „Karalių miestas be karalių“? skamba senoviškai ir istoriškai, o iš tikro apie Kaliningradą... Ne. „Paprasta istorija“. Vėl skaitom aprašymą: paprastos merginos gyvenimas, susikurtas jos pačios pastangomis. Gal ir tinka. Man irgi lyg ir reiktų pradėti kurtis gyvenimą. Tinka. Imam. Atstovėjus eilutę prie išdavimo langelio, pasisveikinu su bibliotekininke ir nesulaukusi reakcijos taikingai pasirašau ant lapelio.
Išeinu iš bibliotekos. Vėl miestas: triukšmas, daug žmonių, ypač troleibusuose. Myliu miestą. Parlinguoju namo vienu iš naujųjų giedančių operas troleibusų ir įsijungiu internetą. Kelioms valandoms išnykstu nuo pasaulio, jei ko nors reikės – rėkit.
Po kurio laiko pažiūriu į laikrodį. Pirma nakties. Norma. Susipakuoju ir griūnu į lovą. Ištraukiu iš tašės knygą ir... einu miegot. Palauks. Kažkodėl šiąnakt labai noriu miego.

II

Labas rytas. Vėl pusryčiai, pasitikrinam e-mail‘ą. Ką veikt? Tiksliai, pasiėmiau knygą, reiktų paskaityt. Pirmas skyrius: „sveiki, esu paprasta mergina, gyvenanti nuobodžiai vienišą gyvenimą“. Kažkuo primena mane. Toliau pastraipa apie tai, kaip jai nepatinka dabartinis gyvenimas ir apie pasiryžimą jį pakeisti. Bent jau perskaitysiu laimingą istoriją (tikiuosi).
„Šį vakarą nusprendžiau pradėti naują gyvenimą. Daugiau nebebijosiu. Daugiau nebebūsiu drovi ir darysiu tai ką noriu. Pirmas žingsnis – nueiti į naktinį klubą vienai. Nieko nesitikiu, tačiau tegul tai bus mano valios išbandymas“. Gera mintis. Aš ir pati senokai buvau klube. Skaitom toliau. „įėjus apima keistas jausmas. Juk vis tik pirmą kartą esu viena klube, kur daug nepažįstamų žmonių. Nedrąsiai atsistoju prie baro. Šalia stovintys vyrukai įdėmiai mane nužiūri. Sumišusi peržvelgiu meniu ir užsisakau. Kol padavėjas maišo kokteilį vienas iš kompanijos prisiartina, nuduodamas, jog nori taip pat pažiūrėti meniu.
- Ką užsisakei?
Pasakau kokteilio pavadinimą.
- Neblogas, gal ir man tiktų. Ei, padavėjau, man tą patį ką ir šiai panelei. Beje, gal galima sužinoti panelės vardą?
- Miglė – atsakau, vaizduodama abejingą.
- Labai gražus vardas, Migle. Ką veiki?
- Studijuoju.
- Tikrai? Ką? “

Čia tarp romano herojų užsimezga ilgas pašnekesys, kuris baigiasi kokteilių gėrimus žiūrint vienas kitam į akis, ilgu šokiu romantiškai apšviestoje salėj ir, žinoma, išsvajotuoju bučiniu. Vėliau seka pasivaikščiojimas žibintų nušviestomis gatvėmis, telefonų apsikeitimas, pažadas paskambinti ir dar vienas bučinys išsiskyrimui prie išsikviestojo taksi. Šlamštas. Jei tai būtų tikras gyvenimas, jis jai nebepaskambintų ir daugiau jie nebesusitiktų. Bet kadangi čia knyga, tai... šlamštas.

Vakaras. Šiandien nieko prasmingo nepadariau, net nepasikalbėjau su niekuo. Dar viena diena degradacijos. Ką čia nuveikus? Gal vėl knyga? Nenoriu. Reikia kažkur išeit, gal į miestą pasivaikščiot. Bet be tikslo slampinėt gatvėm kažkaip ne prie širdies. Bet taip nesinori sėdėt namuose. Pirma mintis: klubas. Mesk iš galvos tas nesąmones, per daug knygų prisiskaitei. Nebent... ką nors išsitempt kartu. Paskambinu draugei. Sutarta! Po pusvalandžio susitinkam prie klubo. Ką apsirengt... Seniai nebuvau klube, ką apsirengt. Bet juk tai nesvarbu, aš gi ne kabint ko nors važiuoju. Tiesiog gerai pasilinksmint su drauge ir tiek. Ir vis tik ką čia apsirengt?
Galiausiai, išsitraukusi iš spintos gilumos sąlyginai klubui tinkančius rūbus atsiduriu prieš klubą, kur manęs jau laukia (žinoma, kaip visada, vėluoju). Įeinam į klubą. Aš, priešingai nei mano romano herojė, jaučiuosi drąsiai: juk turiu draugę po ranka. Apsidairom, nueinam prie baro. Peržvelgiam kokteilių sąrašą ir po ilgų diskusijų nusiperkam po butelį alaus. Prie baro nestovi jokia vaikinų grupelė, tad ramiai, niekieno neužkalbintos, atsisėdam kampe ir gurkšnojam alų. Užsimezga pokalbis apie klubus, ko žmonės iš jų nori it t. t. žodžiu, filosofija. Pokalbį nemandagiai pertraukia du vaikinai, tikriausiai norėję įsijungti į gyvenimo prasmės apmąstymus ir pateikti mums savo versiją. Bet, pamatę, kad jiems atėjus nutilome, nusprendžia galantiškai pakviesti mus pašokti. Deja, jokios romantiškos muzikos čia nėra. Šokių maratonas prasideda draugiškais ketverto pasikraipymais, po to šaunioji ketveriukė skyla į dvi dalis ir galiausiai aš pamatau kaip draugės kadras išsiveda ją į patogesnę vietą. Štai ir po draugiško palaikymo. Įdėmiai peržvelgus savo partiją nusišypsau ir jau planuoju kaip išnešt kudašių. Laimei man neprireikia ilgai vargintis. „partija“ jau pirmai dainai pasibaigus numeta kažką į „tuoj grįšiu“ ir sėkmingai nusiplauna. Lieku viena vidury ritmo ir judančios masės. Gelbėkit!!!
O išsigelbėti iš tokių situacijų visada padeda kišenėje gulintis cigarečių pakelis. Nusitvėrusi už šio šiaudo prasispraudžiu pro kūnus ir atsiduriu gryname ore. Laikas jį suteršti. Užsidegu cigaretę. Gėris. Pamažu traukiami dūmai užpildo plaučius ir atpalaiduoja įtampą. Pradedu nagrinėti aplinką: daugiausiai stovinčių taip pat vieni, mėginantys atsipalaiduoti. Prie durų porelė užmiršusi pasaulį (laimingi žmonės), o prie kampo stovinti grupelė labai prasmingai diskutuoja kaip gaidžiai sugeba taip tiksliai užgiedoti šeštą ryto. Žodžiu įprastas vaizdelis. Dabar ir aš pradedu spręsti gyvenimišką klausimą: grįžti vidun ar kviestis taksą? Paėmus telefoną mėginu surasti bent vienos taksi agentūros numerį. Deja, ši paslauga naudota jau senokai... Staiga į šį ramų beveik idilišką vaizdelį įgriūna, o tiksliau yra išstumiamas „linksmų draugų“, eilinis vaikinukas. Dar kartą paskyręs draugam cenzūruotiną žodį, griebiasi to paties šiaudo kaip ir aš.
-    Gal turi žiebtuvėlį?
Trumpam paspringstu cigarečių dūmais, bet po kelių kostelėjimų sureaguoju:
- Jo, tuoj.
- Išgąsdinau? – nusišypso
- Šiek tiek. –kur tas suknistas žiebtuvėlis...
- Viena?
- Atėjau su drauge, bet ji kažkur pradingo. – Radau! – Prašom.
- Ačiū.... Liūdna. Aš atėjau vienas, bet kaip tikriausiai pastebėjai jau spėjau susirasti draugų.
Nusišypsau ir įtraukiu dūmą (ar minėjau, kad rūkau antrą partiją?). Kurį laiką mėgaujamės dūmų galia tylėdami. Tylą pertraukia mano kompanionas:
- Kuo vardu?
- Aušra.
- Gediminas, malonu – draugiškai paduodam rankas.
- Klasikinis klausimas: ką veiki? Studijuoji?
- Taip. Klasikinis atsakymas: vadybą.
- Jo, klasika. Mėgstu kartais klasikinės muzikos paklausyt – nusišypso.
Minutės pauzė: mėginu susigaudyt temose.
- Aš irgi – pagaliau išsižioju.
Vėl pauzė, šį kartą dėl temų nepakankamumo. Galiausiai paskutinis dūmas išskrenda iš plaučių ir dabar pasiteisinimo tylėjimui nebėra. Ir vėl tylą džentelmeniškai nutraukia „surūkovas“.
- Gal einam į vidų?
- Tikriausiai.
Prasispraudžiam pro jau nemažą rūkančių būrelį prie durų, pasukam prie baro. Pakeliui susiduriam su mano kompaniono buvusiais draugais, ta proga jis vėl pademonstruoja savo žodyno turtingumą. Priėję barą klasiškai įsikniaubiu į meniu. Po kokių penkių minučių įdėmaus tyrinėjimo pažiūriu į šoną. „Kokio velnio jis į mane spokso su ta kvaila šypsenėle“.
- Kažkas ne taip? – prasižioju.
- Ne, viskas gerai, tik... gal galiu užsakyti? Nes kaip matau reiks ilgai laukti.
- Taip – nusišypsau – kažkodėl dažnai negeriu koktelių.
Naujasis draugas žinovo žvilgsniu permeta meniu (pamaiva) ir abiem užsako kokteilį. Paragauju. Fui, šlykštu.
- Patinka? – klausimas kaip tyčia.
- Įdomus skonis... – ką čia bepridursi.
- Ne skonis svarbiausia. Svarbiausia alkoholio kiekis.
Tai štai iš kur tas kažkodėl per daug gerai jaučiamas spirito skonis. Kreivai nusišypsau ir mėginu pribaigt kokteilį.
- Patinka muzika? – vėl džentelmeniška pokalbio pradžia.
- Nieko.
- O man patinka.
- Rodos, sakei, kad klausai klasikos? – reikia gi paerzint žmogų.
Šį kartą kreiva šypsenėlė skirta man.
-    Taip, bet, deja, klube jos neleidžia, tad tenka taikstytis su šituo.
Gerai, prajuokinai. O gal čia kokteilis veikia?
- Tikrai? O lovoj su kuo tenka taikstytis?
Taip, čia veikia kokteilis. Ko taip kreivai žiūri? Čia tik klausimas.
- Kurį laiką su niekuo. Atšalo mano guolis.
- Reiktų kam nors sušildyt.
- Na taip... tik tam reikia tinkamo žmogaus.
- Žmogaus ar merginos? – kam aš gėriau...
- Gal einam pašokt?
- Puiki mintis! – Išganymas.
Šokis, kūno kalba. Puiku, bent jau nenusišnekėsiu... arba bent jau netiesiogiai. Po kelių dainų tylos, pradedu jausti, kad liežuvis jau kontroliuojamas, tad mėginu sugalvot kokį protingą klausimą. Kaip sekasi studijuot? Ne. Ką šiaip mėgsti gyvenime? Ne. Gal paklaust ką mano apie pasaulinę taiką, bus paprasčiau. Išsižioju:
- Klausyk, o kaip...
- Aušra! Pagaliau suradau tave. O, tu su vaikinu? Labas, aš jos draugė. – Mielas pasisveikinimas. – Klausyk, man labai reikia išeit, prašau einam iš čia, palydėk mane iki namų, prašau, prašau, man dabar labai to reikia.
- Kas atsitiko? – pagaliau įsiterpiu į triadą, pasiryžusi pasiųst ją pirmai progai pasitaikius, deja...
- Prašau, prašau, man labai reikia, einam. – tempimas už rankovės nepadeda sugalvoti pakankamo sakinio su potekste.
- Man atrodo tavo draugei labai tavęs reikia.
Vėl džentelmeniškumas suveikė? Nori manim atsikratyt? Ir gerai, užpykau.
- Tik pirma gal galėčiau gauti tavo telefoną?
Jau nebepykstu. Geriau pagalvojus prie ištvirkėlės įvaizdžio gerai derėtų šiek tiek kitoks: samarietės. Greitai padiktuoju telefoną ir apsimetu didžiai susirūpinusi draugės bėdomis. Ši pirmai progai pasitaikius ištempia mane iš baro, prisaikdina, kad palydėsiu iki namų durų (gal dar į lovą paguldyt?) ir pradeda pasakot savo didžiai graudžią istoriją kaip šio vakaro kadras ją „niekingai suvedžiojo ir paliko“. Stebuklingai susivaldau nuo gerklę griaužiančių komentarų ir sėkmingai įvykdžiusi palydėjimo misiją grįžtu namo.
Namai. Tyla ramybė ir nuobodybė. Dušas, lova, saldūs sapnai ir telefono skambutis. Ko čia kam reikia?
- Įdėmiai – nuo pažįstamo nusižiūrėtas atsiliepimas.
- Kas įdėmiai? – ei, pažįstu šitą balsą.
- Įdėmiai klausau.
- A, tada aišku. Pažįsti kas skambina?
- Aha – kvaila šypsena mano veide.
- Tik norėjau paklaust ar laimingai grįžai.
Taip, visą kelią klausiausi draugės tragedijos apie vienos nakties didžiosios meilės praradimą ir kokia ji apskritai nelaiminga.
- Laimingai – šį kartą geriau patylėsiu.
- Tada gerai. Dabar turėsi ir mano telefoną, jei kada norėsi paskambint.
- Aga.
- Tai tiek. Labanakt.
- Saldžių.


Įkvepiu, iškvepiu, matau kaip dūmas išsisklaido nakties tamsoj. Romantika.