Aš turėjau sesę. Ji turėjo brolį. (II dalis)

Simas piktai stuktelėjo koja į žolę ir jo kišenėje dusliai barkštelėjo monetos. Mintys pradėjo skrieti, šuoliuoti… Jis skubiai išsitraukė gautą grąžą ir ją suskaičiavo. Akys sužibo viltimi…
  - Siga, tu turi namuose pinigų? – kreipėsi jis į seserį.
  - Na… - nedrąsiai pradėjo sesutė. – Turiu taupyklę… Simai, ką ruošiesi daryti?
  - Nuslėpti viską nuo mamos, - kiek dvejodamas ištarė žodžius brolis. – Siga, privalai pažadėti, kad nieko nesakysi mamai…
  - Meluoti jai? – išgąstingai paklausė Sigita.
  - Ne… Tiesiog… Ne viską pasakyti. Juk žinai, kad jei mama sužinos, tėtis nenupirks man bilieto į rungtynes. Juk žinai! Aš taip noriu į jas! – neviltingai šūktelėjo Simas ir jo akyse sužvilgo ašaros.
  Sigita ryžtingai linktelėjo.
  - Ačiū… - jau tyliai sušnibždėjo Simas. – Ir atsiprašau. Juk tai buvo mano mintis… Klausyk, pabūk čia, aš tuoj grįšiu!
  Dar kalbėdamas Simas pašoko, žole nubėgo nuo skardžio ir kartu su dviračiu dingo miško tankmėje. O už kokių dvidešimties minučių grįžo – uždusęs, sušilęs, bet pergalingai iškėlęs sunkų maišelį.
  - Turiu! Važiuojam, Siga…
  Ir jie abu pasileido dulkėtu keliuku. Dar likus gabalėliui iki namų nulipo nuo dviračių ir tyliai nupėdino takeliu. Palikę dviračius išvydo mamą, kalbančią su kaimyne, ir įsmukę į namus nubėgo į savo kambarį. Čia Sigutė skaudančia širdimi paėmė nuo palangės taupyklę ir, lyg dar tikėdamasi kažką pakeisti, pažvelgė į brolį.
  - Ją… reikės… sudaužyti? – nedrąsiai paklausė sesutė.
  - Ne, panele sąžiningoji, - ironiškai atsakė brolis. – Nejaugi niekada nekrapštei pinigų iš taupyklės?
  Simas pagriebė savo peiliuką nuo palangės, įkišo jo geležtę į tarpelį ir pakratė taupyklę. Iškrito pora monetų… Taip po truputį ėmė byrėti pinigai… Netrukus vaikai išgirdo motinos balsą:
  - Sigute, Simai, čia jūs?
  - Taip, mama, mes! – iškrapštęs paskutinius pinigus šūktelėjo atgal Simas. – Jau grįžom.
  Jis skubiai suskaičiavo monetas ir spėjo jas sugniaužti delne kaip tik tada, kai į kambarį įžengė mama.
  - Pagaliau, jau buvau ėmusi nerimauti… Kur taip ilgai užtrukote? – susirūpinusi ėmė klausinėti mama.
  - Žinai, Siga pavargo, tai visą kelią ėjom pėsčiomis… O dar kiek žmonių turguje…
  - Na, jūs atrodote kaip visą kelią bėgę, o ne ėję… Toks karštis… Na, nupirkai?
  Simas ištiesė mamai maišelį ir įbruko į saują pinigus. Kadangi mama pagaliau baigė klausinėti, Simas išnaudojo progą:
  - Mama, o kokia ten nauja mašina mūsų gatvėje?
  - Nauji kaimynai… Šiandien atvažiavo. Atrodo, gana turtingi. Ir draugiški. Beje, turi tavo amžiaus berniuką, - atsakė mama.
  - Tikrai? – nudžiugo Simas. – Mes einam susipažinti.
  Ir jis pagriebė Sigutę už rankos. Dar girdėjo kaip mama klausė, kodėl Siga šlūbčioja, bet apsimetė neišgirdęs… Greit perėję namus ir kiemą, jie sustojo tik už vartelių, prie pat raudono naujakurių automobilio.
  - Laba diena, - draugiškai pasisveikino Simas. – Atrodo, būsime kaimynai.
  Vyriškis, kuris nešėsi didelė kartotinę dėžę, pažvelgė pro jos kraštą ir išvydo berniuką.
  - Sveiki, - nusišypsojo jis. – Palaukit, pakviesiu Liną. Jis labai apsidžiaugs.
  Vyriškis dingo name, o už minutėlės pasirodė rudaplaukis berniukas. Švytinčiu veidu jis šiltai pasisveikino su vaikais ir nuvedęs į vidų aprodė savo kambarį, paskui kiemelį su sūpynėmis ir žaislais. Čia vaikai ir pasiliko iki vakaro, kol išgirdo draugišką šuns viauksėjimą, kuris paprastai įspėdavo apie grįžtantį tėtį.
  Vaikai staigiai pašoko ir pasileido per veją. Ir išties už tvoros pamatė su dviračiu važiuojantį tėtį.
  - Tėti! – Dar bėgdamas šaukė Simas. – Ar nupirkai, nupirkai?
  Jau kiek žilstelėjęs vyras sustojo prie savo namų vartelių ir nusijuokęs tiriamai nužvelgė sūnų:
  - Priklauso nuo to, ar buvai geras. Tai kaip?
  Simas kiek nuraudo ir išgąstingai žvilgtelėjo į sesutę, bet ši pritariamai linktelėjo, todėl berniukas taip pat išsišiepė.
  - Na, tikiuosi, - džiaugsmingai ištarė tėtis. – O bilietų dar nenupirkau, nespėjau. Bet gavau algą, taigi po vakarienės galim nuvažiuoti iki miestelio.
  Simas pritariamai linktelėjo. Širdis spurdėjo iš džiaugsmo – pagaliau nueis į krepšinio rungtynes, pamatys visus sportininkus, kuriuos net sapnuodavo… Juk anksčiau visą tai galėjo matyti tik televizoriaus ekrane pas kaimynę… Jis nekantraudamas beveik nevalgė vakarienės ir pirmiau už tėtį atsidūrė prie vartelių. Kai pagaliau kieman išėjo ir tėtis, jie abu patraukė link miestelio. Jau vakarojo, todėl kaimo gatvelės tuštėjo, visi sėdėjo savo kiemuose ar tvarkė daržus, nes pagaliau kiek atvėso oras… Tačiau pasiekus miestelį jame karaliavo šurmulys, kurį vakaras įkvėpė dar didesniam triukšmui. Simas su tėčiu kirto kelias gatveles ir pagaliau priėjo išsvajotą pastatą, kuris stūksojo visai prie pat turgaus…
  - Imk, - tarė tėtis, tiesdamas Simui stambų banknotą. – Tau turbūt bus smagiau pačiam nusipirkti.
  Simas, iš visų jėgų spausdamas pinigą, priėjo prie kasos ir kreipėsi į jauną merginą:
  - Laba diena, duokite mums du bilietus į kitos savaitės finalines krepšinio rungtynes…
  Mergina maloniai nusišypsojo, padėjo ant stalo bilietus ir išmušė kvitą. Prieš atiduodamas banknotą, Simas dar kartą atsisuko į tėtį, laukdamas padrąsinančio žvilgsnio… Ir tada tiesiai už jo išvydo milžinišką žaislų parduotuvę su didele vitrina. Berniukas sustingo. Tiesiog negalėjo atitraukti akių nuo stiklo, žėrinčio vakariniuose saulės spinduliuose… Simas dar tvirčiau suspaudė banknotą ir prieš akis išvydo Sigutę, prisispaudusią prie parduotuvės stiklo, tą pačią Sigutę, slystančią nuo skardžio, Sigutę, su ašaromis akyse…
  - Tėti, - Simo balsas virpėjo. – Nepirkim tų bilietų.
  Tėčio veidas akimirksniu ištįso.
  - Turbūt juokauji! Paskutines dvi savaites daugiau apie nieką nekalbėjai, tik apie tas rungtynes…
  - Žinau… - sunkiai atsiduso Simas.
  - Tuomet ką siūlai daryti su pinigais? – dar netikėdamas paklausė tėtis.
  - Nupirkti Sigai lėlę, - ir berniuko akys sužibo. – Ji labai apsidžiaugs. Ji tos lėlės dar seniau nori, nei aš į rungtynes…
  - Bet juk ir tu nusipelnei… Buvai geras…
  - O ji dar geresnė, - nukirto kaip kirviu Simas. – Tai ar galim?
  Tėtis atsikvėpė ir linktelėjo.
  - Džiaugiuosi, kad taip myli sesutę.
  Simas perbėgo gatvelę ir paėmė iš vitrinos gražiąją porcelianinę lėlę… Daugiau Siga nedings prie turgaus. Ir nebereikės jai palikti savo delnų antspaudų ant vitrinos stiklo… Užmokėję pinigus jie patraukė atgal į kaimą. Ir Simas net nežinojo, kaip jautėsi… Spaudė lėlę ir įsivaizdavo švytintį sesutės veidą, bet gerklę vis tiek graužė ašaros… Nepamatys… Jis nieko nepasakęs įgrūdo savo ranką tėčiui į delną ir ją suspaudė. Šis nusišypsojo. Ir taip susikibę jie nuėjo dulkėtu keliuku…
  Po kelių minučių pro tą pačią vietą pravažiavo raudonas automobilis.
  - Visai pamiršau paklausti, - girdėjosi berniuko balsas viduje. – Ar nupirkai bilietus į rungtynes?
  - Nupirkau. Bet tavo dėdė su pusbroliu atsisakė eiti. Kažkur išvažiuoja…
  - Oi… - susikrimto berniukas. – Gal ką pakviesti?
  - O turi pasiūlymų?
  - Na, galiu mūsų naujus kaimynus. Berniukas sakė, kad labai domisi…
  - Na ir puiku! – Jau dusliai girdėjosi vyro balsas.
  Ir jų mašina nutolo, pakeldama nuo kelio debesį smėlio. Jis lėtai nusėjo ant pakelės gėlių, praradusių spalvą ir laukiančių lietaus. O jam nusėdus, pavargusi bitė pagaliau nutūpė ant pabalusios pienės.