Deimantinis blyksnis

Tąkart beveik nemiegojau, nes viską reikėjo susiruošti tinkamai, juk namie nutariau nebūti visą savaitę. Man tai nebuvo didelis laiko tarpas, bet nerimą kėlė, jog kelionės objektas – nebuvo pagrindinis mano kelionės tikslas. Juolab, kad turėsiu atsirasti skirtingose vietose ir skirtingu oru...
Stoty buvau likus 15 min iki traukinio išvykimo, tad turėjau dar keletą minučių žvilgterėti ar tikrai viską turiu su savimi..  Dar kelios sekundės, švilpesys ir traukinys pajudėjo iš vietos.
Įsibėgėjant traukinio vagonams – prasidėjo pirmosios mano atostogos.

            Trečiu numeriu pažymėtame vagone sėdėjome vos keli, nes buvo ketvirtadienis – eilinė darbo diena, tad nepastebėjusi, kažkokio išskirtinio pašnekovo – pasinėriau savyje. Mintys lakiojo, kūnas dar rodė mieguistumo ženklus, bet kažkas viduje džiūgavo ir svajingai krykštavo. Tai buvo it  mažas vaikas nujausdamas jog kitame mieste gaus daug saldainių... Išties tą akimirką tikėjausi, kad kažkas tikrai per šį trumpą laikotarpį turi nutikti.
            „Keistuolė! “ – kažkas nutraukė mano mintis. „Nusileisk ant žemės! “ – nebaigė kažkokia sielos ar proto dalis manęs trikdyti... Susigūžiau tarp sėdynių ir ramiu žvilgsniu pradėjau stebėti rūkanotą rytą beskriejantį pro traukinio langą. Nuovargis ir ramybė galiausiai mane įveikė, tad neatlaikiusi galvos sunkumo – užsnūdau.
Prabudau visa pašiurpusi, nes vagonas buvo pripildytas drėgnos vėsos. Už lango debesų danga – buvo tokia pat, kaip palikau prieš užmigdama. Tarytum traukinys būtų nepajudėjęs iš vietos, bet laikrodis rodė prasidedančią darbo dieną. Norėjosi, kažko šilto ir jaukaus. Tąkart tebuvo tik baltas nertinis, ir juoda kava, kurią užsisakiau iš vagono konduktoriaus.
              Pusvalandis ir akys šiek tiek pražvalėjo, bet realybė rodė, kad jokios čia romantikos – buvo tik pusiaukelė iki objekto. Muzika buvo tarsi pragiedruliai, tokią ūkanotą dieną. Klausydama ramios melodijos daug mąsčiau apie darbą, apie žmones, apie įvykius, kuriuos suplanavau ir tiesiog stengiausi analizuoti savo gyvenimo kasdienybės klaidas. Jaučiausi, jog visą laiką daryčiau nekaip, kaip man reikėtų, ir nesu tokia kokia galbūt norėčiau būti.  Jaučiu, jog nėra mano gyvenime kažko tokio, kas išties mane verstų pajusti pilnatvę. Juk laimės man netrūksta – norėjau ir moku būti laiminga, nes išmokau į viską žiūrėti tinkamai. Tik kartais tas jausmas – lyg būčiau nuo jūros nuplėšusi ošimą.
Dar kelios valandos bėgių dundėjimo ir galinė stotis pasiekta. Nekreipdami dėmesio į atvykusį traukinį žmonės skubėjo, kaip ir kiekviename didesniame mieste, dangus pasirodė toks pat apsiniaukęs, bet manasis vidus, lyg nekreipdamas į visą pilką realybę – spurdėjo iš džiaugsmo. Pagaliau atvykau.
Bėgančios viena paskui kelios dienos buvo pilnos daugybės pasivaikščiojimų, fotografijų  bei tolesnių savęs analizavimų. Juk iš dalies todėl ir važiavau kažkur toliau, kur nieko nepažystu– tam, kad ramiai sudėliočiau mintis. Svetimas miestas neatrodė, jog lauktų svečių. Žinoma, juk tebuvau eilinė pilietė kitame, turistų ir pakeleivių prisotintame mieste. Niekam niekas nerūpėjo, tik aš stengiausi, kažką pamatyti ir sureikšminti. Miesto architektūra, kuri be galo mane yra pakerėjusi,  esu ne kartą mėgavusi pro pravažiuojančio autobuso langą bet norėjosi įžvelgti kažką šiame mieste daugiau, ko paprasta akimi nepastebėsi. Juk kiekvienas miestas turi savo sielą, tad ir stengiausi ją ir užuosti. Tačiau tesmirdėjo kanalizacija, benzinu ir visokiomis, kiekvienam miestui būdingomis  taršomis. Gerai, kad Jūra buvo netoli – tikriausiai didžiausia mano gyvenimo aistra. Nors oras buvo šaltas, bet prie Jūros jaučiausi saugi. Čia rodos viskas aišku ir suprantama ir be galo ramu. Myliu šį gamtos mano vadinamą stebuklą ir norėjau, jog ji mane mylėtų. Ir netik ji...
Antros atostogų dienos pavakarys judėjo sparčiu žingsniu, kai klaidžiojau savarankiškai su žemėlapiu rankose po miestą, stengdamasi surasti svarbų vietovės kampelį. Niekaip neradau priėjimo prie didelių laivų prieplaukos. Žemėlapy aiškiai nurodytas nuvažiavimas – realiai kažkokios statybos, bei užtverti keliai. Nors imk ir šauk, bet pernelyg didelis užsispyrimas neleido lengvai pasiduoti.  Atradusi žalią veją bei išsiskleidusi žemėlapį, prie didelio pastato, tąkart tai pasirodžiusio svarbiu orientavimosi erdvėje objektu, vedžiojau, savo pirštuko galiuku, būsimo maršruto keliukus..
Savarankišką mano mėginimą suvokti kur randuosi, nutraukė vyriškas, šiek tiek tarmiškas balsas: „Gal galiu kuo padėti“? Net dar nespėjusi pakelti akių į vyriškį – atsakiau neigiamai. Nepajutau, kaip tokių „pagalbininkų“ jau atsirado visi trys. Žvelgiau į tris, teigiamai nusiteikusius vyriškius, kurie mano atsisakinėjimų nepriimti pagalbos net nesiklausė. Tiesiog jie elgėsi labai drąsiai, bet nebauginančiai. Visi trys linksmai, bei džentelmeniškai prisistatė iš eilės paspausdami šaltą, nuo miesto vėsos, o gal ir nuo karštos širdies mano mažutį delną. Viskas vyko greitai ir spontaniškai, tad staigiais, bet jokiu būdu nebauginančiais gestais leido suprasti, jog mano savarankiškumas šią akimirką nereikalingas – nes toliau vyriškiai keliaus kartu. Po akimirkos mano mėginimas ištrūkti iš vyriškių, perėjo į smalsumą jog jie būdami vietiniai tikrai daugiau žinotų ką man papasakoti apie miestą, prieplauką, o be to, suvokimas, kad nenutolsiu nuo viešos vietos leido pasijusti saugiai. Nespėjusi apsidaryti, kaip vienas pagriebė mano lietsargį, kitas užsidėjęs per petį mano krepšį, o trečiasis – džentelmeniškai pasiūlė įsikibti. Keistai pasijutau, bet nėriausi į šią keistą atrakciją. Vieno drąsiausiojo veide, gestuose ir net kalboje matėsi noras pasirodyti ir pasipuikuoti.
Buvo labai linksma, nes pagrindinis vyriškis, kuris ir buvo visos palydos iniciatorius daug pasakojo, o kiti du visaip bandė linksmai bei šmaikščiai paprieštarauti. Vieną akimirką, nepajutau kaip tai nutiko, pastebėjau, jog iš šauniosios vyrų kompanijos teliko du – trečiajam tikriausiai neliko motyvacijos. Klausydama jau dviejų vyriškių pasakojimo apie miestą, kur istorijos greičiau vyko juokinga diskusija, nepajutau, kaip sužinodama nemažai informacijos pragyvėjau ir aš pati. Po kelių valandų išėję iš aptvertos prieplaukos, centrinės miesto gatvės aikštėje stabtelėjome: tai, buvo momentas, kai turėjome išsiskirti. Buvau dėkinga tokiems šauniems „gidams“, todėl ilgai dar šypsojausi, spinduliuodama viduje susidariusią teigiamą bangą ir atsargiai, nejučiomis – bandžiau jau ištrūkti iš, mane vedusio vyriškio parankės.
Šiek sutrikau, nes Jis mano sušilusios rankos net nesiruošė paleisti. Maniau juokauja, bet savo gestais, mimika bei keliomis įtikinančiomis frazėmis leido suprasti, kad jis dar nenori su manimi atsisveikinti. Draugas, kuris visoje ekskursijoje buvo lyg vadovas, savo išsiskyrimą taipogi užbaigė, it valdytų situaciją, tvirtai pareikšdamas: „.. tai judu eisite kartu“.
Po minutės likome tik aš ir Jis – džentelmeniškų manierų jaunuolis.
Buvo jau pavakarys, o mudu senokai buvome nevalgę, tad netoli aikštės esantis restoranas mus tiesiog viliote viliojo. Restorano salėje sėdėjome vieni, ir tik vos girdimas muzikos garsas bandė prasklaidyti kartkartėmis susidariusią tylą. Nežinojau kaip elgtis, nes buvo su žmogumi gera, o kartu beprotiškai keista, juk jį tepažįstu vos porą valandų. Už dviejų dienų būsimas jo gimtadienis, sukėlė mano veide džiugesį ir dar didesnių šypsnių gausą. Žinodama, kad tikrąją gimtadienio dieną jo nebematysiu, nes tuomet būsiu jau kitame mieste – leido jam tyliai šnabždėti sveikinimus. Tą akimirką nesinorėjo paistalų, ar beverčių žodžių – bet tik nuoširdžių kelių žodžių, sklindančių iš mano vidinės esybės. Loginis mąstymas kugždantis, jog neįmanomas mudviejų susitikimas, bei jausmas neleidžiantis man atsipalaiduoti, po truputėlį ėmė sklaidytis. Vakaras įgavo malonią vėsą, tad mudu ramiai, neskubėdami jau vaikštinėjome senamiesčiu. Po akimirkos mes jau plaukėme keltu – nes prisipažinome, jog tiek Jis, tiek aš jau senokai, mėgavomės tokiu malonumu. Stovėdama ant pakylos, antrame kelto aukšte, jaučiausi beprotiškai laisvai: vėjas stengėsi ištaršyti mano susegtus plaukus, tarp kojų jaučiau švelnų suknelės plevėsavimą, o akys žvelgė į banguojantį tolį. Tas jausmas dar paaštrėjo, kai Jis savo šilta ranka stengėsi apglėbiant mane per juosmenį išlaikyti šalia savęs. Tos sekundės, virtusios minutėmis – buvo it saulės proveržiai, kuriuos norėtum visada sustabdyti savo padangėje. Seniai nesijaučiau tokia saugi – ne tiek fiziškai, keik iš vidaus. Jaučiausi nurimusi ir pilna vidinės harmonijos. Kas darėsi Jo viduje – nežinojau, bet galėjau tik nujausti, nes Jo akys tiesiog švite švytėjo. Viskas buvo kaip iš spalvoto sapno, nes išnyko laiko, erdvės ribos. Negirdėjau kitų žmonių – vien tik Jo vyriškai malonų balsą, o Jis jautė mane. 
Mudu kalbėjomės, kitoje prieplaukoje vaikščiojome tyliu pušynu, o vakarą dar sustiprino smėlio kopoje sėdint ir stebint vakarojančią jūrą. Net gamta atrodo buvo palanki mūsų susitikimui, nes vėjo nebejautėme, dangus išsigiedrino, o rausvas dangaus ruožas – buvo lyg žvakių liepsna. 
Žvelgiant iš pašonės atrodytų viskas paprasta, ir suprantama, bet mums – kažkas naujo pradėjo bręsti mūsų viduje. Ilgai dar prisiminsiu Jo žodžius, „jog niekad nežinai, kaip viskas gali nutikti“. Rytas Jam buvo eilinė darbo diena, o vakaras, kaip pats prisipažino – dovanojo jam laimės pojūtį.  Sielos stiprėjo būnant vienam šalia kito. Tai nebuvo tik paviršutiniškas išraiškos, instinktyvaus poreikio įgyvendinimas. Priešingai – šitaip jaustis norėjosi seniai, kuomet su žmogumi, gali būti savimi, būti saugus, bei jausti, jog kažkuo kitą papildai, ir kitas tave papildo. Apie nieką negalvojau, nes nesinorėjo įkyriomis mintimis sklaidyti šio vakaro ramybės.
Šiltas jo glėbys mane spaudė artyn, o lūpos šnabždėdamos liesdavo ausytes galiuką, vis užkabindamos spindintį, lyg deimančiukais auskarą. Pastarasis, nukrisdavo ant smėlio, ir kelias minutes, mudu lyg maži vaikai, kapstydamiesi ieškodavom manojo spindinčio aksesuaro. Taip keletą kartų, kol galiausiai paskendome akių tyloje. Jo akys kaip jūra – mėlyna, ir užburianti savo toliais. Jo akyse norėjau paskęsti ilgam, o Jis  – visoje manyje.
Kartkartėmis, atitraukiant žvilgsnius vienas nuo kito – stebėjome Jūrą. Šios gamtos jėgos ramybė dar stipriau įtakojo mūsų būsenai. Nieko nesinorėjo daryti, ar kalbėtis, nes tyla buvo tokia jauki ir tokia užburianti, ir tai leido pabūti kažkokiems ypatingiems. Aplinkui skendo tamsa ir kaip netraukė iš tos būsenos išeiti – visgi loginis mąstymas skatino judėti atgal prie kelto. Tikriausiai dėl to ir pavėlavome, vos minutę, nes keltas jau buvo nuo kranto nutolęs, kokius gerus kelis metrus. Aplinkui mus esanti gamta pradėjo kelti maištą. Pakilęs smarkus vėjas, bauginanti tamsa ir stebėjimas, kaip nutolsta keltas privertė mane šiek tiek sunerimti. Tačiau Jis buvo šalia, ir ramindamas, kad už valandos tikrai dar bus paskutinysis keltas, kuris mudviem tikrai neleis praleisti nakties prieplaukoje. Vėtra visiškai įsisiūbavo, ir mano kūnas vis stipriau pradėjo jausti vėsą. Stengdamasis elgtis itin rūpestingai, Jis surado nedidelę užuovėją už medinės iškabos. Dar daugiau prisiglaudę vienas šalia kito mudu stovėjome pasislėpę, it kokie įsimylėjėliai, stengdamiesi išvengti šaltėjančios nakties. Jo lūpos vis liesdavo rūpestingai mano kaktą, ir tas jo tvirtas, vyriškas būvimas šalia – leido neprarasti sieloje paskutinių jėgų. O kūnas vis daugiau ir daugiau pasidavė vėsai. Vėtra nerimo, iki kelto dar buvo likusios dešimt minučių, o aš jaučiausi jau ledo lytimi. Būnant šalia jo – jaučiausi lyg atradusi savo kažkokią dalį, kurią buvau labai seniai pametusi, bet tąkart siela džiūgavo jau pašnibždom. Jūrinis klimatas, bei stiprūs vėjai man buvo neįprasta, tad peršalusi, nebesugebėjusi atšilti – visa drebėjau ir lapas.
Po vidurnakčio pagaliau pasirodė keltas. Didelėje, bendroje keleivių, kajutėje buvo šiek tiek šilumos, bet Jis mano drebantį kūną vis dar stengėsi atgaivinti savo stipriomis rankomis. Sėdėjome šalia vienas kito, todėl  saugumo jausmas manęs irgi neapleido. Tos keliolika minučių buvo neįprastai brangios: jausmai mane stiprino, o Jo lūpų prisilietimą, prie mano kaktos, apie tai pagalvojus – dar ir dabar vis tebejaučiu. Keista, bet su Juo būnant dingsta netik laikas ar erdvė, bet kartu rodos atsiveria ir kitas pasaulis. Kartkartėmis, jis dar stengėsi pašnibždėti, jog nepaprasta mudviejų pažintis –tarsi toks neįtikėtinas iš niekur atsiradęs spinduliukas. Kitaip savo būsenos jau nebeįsivaizdavau ir aš, todėl nekilo minčių kas bus toliau.  Tarytum viskas buvo aišku.
Keltas pasiekęs krantą, vėl leido pajusti koks žvarbus lauke oras. Norėjosi kuo skubiau vėl lysti į bet kokią šiltą patalpą. Priėję gatvę skuodėme susikabinę tyloje. Tamsoje švystelėjo automobilio šviesos. Apie nieką nepagalvojusi, bet pamačiusi pažystamo autobusiuko numerį – suskubau ištiesti ranką. Tą akimirka buvo tokia greita, ir tokia staigi, neapgalvota, it kažkas būtų ėmęs ir už mane viską padaręs. Nesąmoningai ištarusi jam „iki“ ir po trumpo bučinio įlipau į autobusiuką. Žaibišku greičiu autobusiukas skuodė toliau...
Prabėgus kelioms minutėms ieškant monetų, bei dar kelioms – atsigaunant pajutus šilumą – privertė mane vėl staigiai sustingti ir garsiai krūptelėti. Tik šį kartą ne iš šalčio. Širdis tą minutę rodos iššoks iš krūtinės: neturėjau nė menkiausio Jo kontakto, ir Jis neturėjo ryšio su manimi.
Grįžus, į kambarį dar ilgai nesuvokiau situacijos, ir dar ilgai stovėdama po karštu dušu bandžiau atsigauti. Kūnas pradėjo įgauti normalią temperatūrą, bet sielos šilta, tekančia vandens srove, niekaip nepavyko atgaivinti. Viduje klykiau it kūdikis, ir mėginau visaip apkaltinti save. Negalėjau sau atsakyti nei kodėl taip nutiko, nei kas tąkart man užėjo, nei kodėl aš taip greitai pabėgau. Liečiau veidą, ausis, bandydama dar sykį prisiminti jo buvimą greta. Beliečiant šlapią veidą užtikau vieną telikusį deimančiukais žaižaruojantį auskarą. Suvokiau, kad šį kartą pamečiau netik aksesuarą, bet ir didesnę dalį savęs, nei buvau  tą vakarą suradusi.
Vaidotą, mačiau pirmą ir paskutinį kartą...