Sėja

toje akių gelmėje nuskendo
visos mintys
lyg vasara rudenio akivare
žodžių aidas dar sapnuose aplanko
kaip nežinomo paukščio giesmė
tik žvilgsnis
tas žvilgsnis
pasėjo ilgesio grūdus
į išpurentą sielos dirvą
kurioje taip greit sudygo
ir išsiskleidė it saulėgrąžos
užstodamos saulę dangų
pravirko griežlė
ten toli už miško
o naktimis
taip skaudžiai liūdna