Kai virš miesto sklaidosi rūkas,
Kai naktiniai šešėliai miršta,
Ji basa ir truputi girta namo šalikeliais grįžta.
Aukštakulnius suspaudus delne,
Nemokanti balto nuo juodo atskirti,
Dar jauna, bet jau tūkstančius kartų kalta,
Šypsosi, bando užmiršti
Visus savo 20 vyrų, kurie jai ramybę žadėjo.
Rytoj atsibus, pasistengs nemąstyti
kaip vakar ir vėl neišėjo…
(skiriu Marijai)


strange_ideas










