Vėl nekris iš lūpų sudužus dvasia
Ta kurią kadais laikiau šventa
Ir vėl nekris iš lūpų mėnulio delčia
Kurioj pamačiau beribę save
Juodoj skylėj po šešėlio svaja
Miegos ramiai plačiaburnė tyla
Juodam miške po rasota žole
Slėpsis bundanti gamta