buitinė pasaka

Nuo pat pradžių jie buvo du.
Tiksliau visi iš karto buvom tryse.
Viena aš - tikra princese, pačio mėlyniausio kraujo.
Vienas jis - plačiais pečiais ir sunkiom rankom – akmentašys.
Kitas jis šokėjo eisena, varno juodumo plaukais - alchemikas.
Būdavo šokam su akmentašiu: jokio ritmo pojūčio, išrauna tarsi palmę iš vazono, ir nešiojasi po skaisčia lyg Afrikos saulė, krištolo liustra. Panešioja, panešioja, tada pastato, kur kampe ir sako - "myliu", "myliu, myliu, myliu..." nebuvo labai iškalbus... Dar jis mokėjo rūpintis, tiesiog įgaubdavo į pojūtį, kad yra "MES", mes pabundam, užmiegam valgom gyvenam, visada "mes". Dar šalia jo jausdavausi moterim, kokius tris kartus per naktį, o tarsi ritualas sureikšminti pusryčiai pietūs turėjo fatališką poveikį ne tik mano formoms bet ir bjauriam būdui - sotūs žmonės, smagesni - mažiau agresyvūs, dabar galvoju: - gal laimingi?. Dar... kai, sugriaudavau nesudėtinga santykių idilę savo kaprizais ar didaktiniais pasamprotavimais, atrodė, kad per grubų, kampuotą veidą pradės varvėti drėgmė, bet nevarvėdavo - tikri vyrai  neverkia.
Dar nepravėręs burnos, alchemikas jau buvo pasmerktas, kad į jį atkreips dėmesį (manau tai jam patiko), niekada atvirai neklausiau kokie genai davė tokį stulbinančiai egzotišką rezultatą - gali būti, kad jo šaknys šaukėsi osetinų sūrio, o gal maco, bet plebėjiški didžkukuliai buvo tiesiog nesuderinami su šita subtilia natūra. Turbūt būčiau kritus negyva, jei bandyčiau įsivaizduoti kaip ilgi, manieringi, nenatūraliai švelnus ir vos drėgni pirštai siunčia kąsni cepelino link kiek per plonų, griežtų lūpų. Likimas buvo man gailestingas ir žiūrėti į jį valgantį cepelinus man neteko. Aš juo žavėjausi, o, jis kalbėdavo. Žodžiai tarsi perliniai karoliai ausdavo įnoringa prasmių ažūrą, kur iškildavo tai gotikiniai bokštai, tai ultramodernios stiklo ir metalo konstrukcijos, tai kažkas tokio abstraktaus ir savito, kad mano protas atsisakydavo tai materializuoti suvokiamomis formomis, kartais, būdamas geros nuotaikos, jis savo eksperimentams pasirinkdavo mane, atsargiai prapjaudavo ir apžiūrėdavo, kas ten mano viduje: keletas konfliktuojančių pseudoasmenybių, sauja kompleksų, rieškutės nerealizuotų lūkesčių, liguistai išreikštas libido, kai atsibosdavo, tai vėl viską dailiai užsiūdavo. Kai užsimiršdavau, kad esu princesė ir pasiduodavau pagundai tiesiog pasišnekėti, jis supykdavo, alchemikas pavirsdavo aikštingu paaugliu ir elgdavosi, labai nekaip, nutraukdavo mūsų santykius keliom savaitėm, kol keistas alkis nepriversdavo jo, lyg niekur nieko išlįsti ir pradėti, kaip tik nuo ten, kur buvom baigę.
Taip ir ėjo laikas, buvau apgaubstyta dėmesio ir glamonių dviejų kambarių akmenskaldžio ūkyje, su pilnais viduriais pseudoasmenybių ir pilnom akim išminties atspindžių. Visi trys buvom laimingi, kiekvienas savaip.
Pirmasis atitoko akmentašys, jis suprato... keliai tik du, arba aš liksiu princese, o jis pavirs grandine parištu jaukintu meškinu, negudriais triukais linksminančiu nuobodžiaujančius ponus, arba jis liks akmenskaldžiu, o aš pavirsiu bambančia bobše su numintom šlepetėm ir riebaluota prijuoste. Perspektyva nedžiugino, tai dar apsikabinom, ir atsisveikinom... tikri vyrai, vis dėlto, verkia.
Kai, vėlų darganotą vakarą, atėjau pas alchemiką, pasirodė, kad bokšte nėra man kitos vietos, tik pjedestalas, ant kurio visada ir stovėdavau, mūsų susitikimų metu, nušviesdama jo asketišką būstą savo karališko dėmesio spinduliais. Nusipurčiau nuo atlasinių kurpaičių dulkes, ištiesinau šilkų sijono klostes, pasitaisiau šermuonėlių mantija ir užsiropščiau ant pjedestalo. Jau apie dvyliktą pradėjo mausti pėdas, trečią valandą vos neverkiau, o paryčiam, išsaugojus tik skausmingą šypseną šiaip ne taip nusikoriau ir išėjau.
Dabar, kai jų nebėra, nebežinau kas aš esu, nebėra kas man pasako, apie baltą aksominę odą, aristokratiškas mažutes pėdas, išlavintą protą ir karališką dosnumą.
Aš ne princesė. Tarsi skeptrą imu karklo vytelę ir išeinu ganyti žąsų.