Po kojomis vieškelis pilkas, niūrus,
O virš galvos - sustingęs dangus.
Lūpose gimsta ir miršta malda,
Šitaip ir baigiasi mano diena.
Kiek apėjau aš šalių ir kraštų,
Bet sau ramybės vistiek nerandu.
Miestai, tvirtovės, kaimai svetimi,
Nerimas auga, kerojas širdy.
Aukštos šventovės ir puošnūs dvarai,
Juk ne man, vargšui, šitie kerai.
Eržilas mano - beržinė lazda,
Virpančios kojos - puiki karieta.
Veidą raukšlėtą uždengęs skraiste,
Net ir į žmones aš žiūriu pro ją.
Taip metai po metų. Tuščia, nyku,
Kai vienas su savo jausmais palieku.
Vienišas aš. Toks jau mano likimas,
Nes esu tiktai piligrimas.