iš negimusio vaiko eilėraščių

mano ji visai kaip mūsų miestelis
ana ten plaukai pilni varnų lizdų
bažnyčios stogas nutaškytas jų išmatom
už bažnyčios du šuliniai vienas išdžiuvęs
kitas būna pravirksta - vaikai popierines laives plukdo
lekia palei randą ant skruosto straksėdami

mano ji visai kaip mūsų miestelis tyli
nei vieno paskendusio iš ežero dar neištraukė
sako kasmet praryja po vyrą

mūsų miestlis veik tuščias guli nuogas prieš pilnatį
tik du šešėliai dūsauja nuo besparnių malūnų
ir vos matyti besiganančios karvutės
mažais apgamėliais išsimėtę aplink piliakalnio aukurą

mūsų miestelis visai kaip ji
keliasi sekmadieniais anksčiau ir sunkiai kvėpuodamas rūko
sklaidosi lauk iš bažnyčios žmogeliai
mažais širpuliukais išsilakstydami po nespėjusį apsirengti kūną

mano miestelis niekada manęs nelaukė