Aukštyn kojomis ir žemyn galva

Ji mėgo gyventi aukštyn kojomis ir žemyn galva. Vaikystėje ji lankė gimnastiką. Bet rymoti ant rankų kojas atrėmus į sieną – tai dar ne viskas.
Ji mėgo valgyti keptą pieną ir virtus blynus. Visada blizgindavo savo kambario lubas, visiškai pamiršdama jo grindis. Niekada nelipdavo į tą autobusą, kuris nuvežtų tiesiai prie tikslo. Mėgdavo išsiskleisti savo skėtį su laumžirgiais, kai šviesdavo saulė. O kai visi, netikėtai pradėjus lyti, imdavo slapstytis laiptinių prieangiuose ar po parduotuvių stogeliais, ji išbėgdavo tiesiai į lietų ir kelis kartus apsisukdavo ištiesus rankas į viršų. Tuomet jos skirtingų spalvų kojinės, rodės, mirksėdavo iš džiaugsmo.
Keista, jog daugelis paniurėlių, bėginėjančių gatvėmis su įvairiausiais krepšiais, rankinėmis ir krepšeliais, akis įbedę į aptrupėjusius šaligatvius, ją pastebėdavo. Vieni ją nužvelgdavo neva paslapčiomis ir sumedėjusiuose veiduose nieko negalėdavai išskaityti. Juos išduodavo tik nežymiai pakeltos akys. Kiti, priešingai, imdavo kikenti ir keistai žvairuoti, kumščiodami savo greta einančius šeimynykščius, draugus ar kolegas. Treti, matyt patys nepatikliausi, pasitrindavo akis, pasikasydavo paausį ir visais įmanomais būdais stengdavosi išreikšti savo nuostabą. Būdavo ir tokių, kurie net gerai nesuprasdami, kas yra šizofrenija, įtikėdavo, kad tai žalingas kino filmų ar televizijos „siaubiakų“ padarinys ir jų regimas reginys yra absoliučiai netikras. Tuo tarpu įžvalgiais save laiką piliečiai imdavo lyginti plaukus ranka, pasitaisydavo rūbus ir plačiai išsiviepdavo – juk juos filmuoja slapta kamera.
Slaptos kameros čia nebuvo, nebuvo čia ir režisierių, kurių galvos būtų prikimštos keistų ar gašlių idėjų. Čia tebuvo ji. Su savo kojomis ir galva. Norėjusi gyventi kitaip – va taip.
Iš tikrųjų ji dirbo teatre. Toks darbas jai patiko. Tiesa, atlyginimas buvo menkas ir ji tegalėjo išsinuomoti mažą kambarį neprestižiniame Vilniaus rajone. Jos kambarys buvo pirmame aukšte ir tai ją džiugino, bet ne dė kelių sutaupomų litų nuo nuomos, o dėl poros langų. Kiekvieną rytą ji galėdavo rinktis ar iššokti pro saulės langą  (taip ji vadino rytų pusėj buvusį), ar išsirangyti pro mažesnį kačių langą (po juo ji rizikuodavo aptikti pulkelį laukinių „kisų“), ar išsliūkinti pro duris. Durų ji niekada nerakindavo, gal todėl jos nė karto neaplankė vagys. O gal dėl to, kad jų prioritetas buvo jaunų verslininkų pora trečiajame aukšte. Apskritai, jai vagys patiko. Tie iš animacinio filmuko apie Karlsoną, nes vaikščiojo stogais ir bijojo vaiduoklių.
Ji turėjo daug rūbų. Vasarą ji linksmindavo gretimų kiemų vaikus, apsirengusi kaip Kalėdų senelis. Tiesa, ji neturėjo taip būtino atributo – dovanų, bet dėl to ji nė kiek nesikrimto (skirtingai nei jos lankomi vaikai). O jų tėveliams tekdavo pasukti galvas, ką Kalėdų senelė beveikianti karštą liepos dieną kieme. Ir šis fenomenas juos iš esmės sutrikdydavo. O pirmą kartą su ja susidūrus, jie net patys nustebdavo ir kur kas labiau nei, kai jų atžalos po Kalėdų eglute rasdavo naują dviratuką ar nuostabią mini degalinę su plastmasiniais darbininkais. Žiemą jos išradingumą truputį suvaržydavo tipinis tokio metų laiko lietuviškas oras. Bet, nepaisant to, ji stengdavosi mirgėti visomis šiltomis spalvomis, įžūliai kontrastuodama su tamsių spalvų paltais ir kailiniais.
Kartais ji eidavo į parduotuves. Tokias mažytes, kurioms dar kažkaip pavykdavo konkuruoti su maksimalaus dydžio parduotuvėmis – imperijomis. Užėjus į mėsos prekių parduotuvę ji imdavo reikalauti daržovių ir pardavėjai tekdavo pasukti galvą, kaip įtikinus, kad pieniška dešra yra ne kas kitas kaip apvalainas kopūstas, o pjaustytas karbonadas – tiesiog nežmoniškai brangūs agurkai. Panašius galvosūkius spręsdavo gretimų ir ne tik rajonų pardavėjai, kuriems buvo brangi bet kuri jų klientė.
Visi netoliese gyvenę žmonės būtų turėję už ką jai padėkoti. Nes jos dėka jų pokalbiai gerokai skirdavosi nuo „Laba diena. Koks šiandien gražus oras. Kažin ar nelis? “. Be abejo, pokalbiai vis tiek būdavo šabloniški. Bet juk daug įdomiau skamba „Ar Jūs ją šiandien matėte? Nepatikėsite... “. O visgi pašnekovas dažniausiai patikėdavo kaip kad tiki mažas vaikas, jog „princas bei princesė gyveno ilgai ir laimingai“.
Vieną dieną ji dingo. Kaip maža moneta patyrusio fokusininko rankoje. O štai tuo iš tikrųjų niekas negalėjo patikėti. Nei teatro darbuotojai, nei penktą kartą apvogta verslininkų pora iš trečio aukšto, nei darbuotoja iš mėsos parduotuvės. Aš irgi negalėjau. Man norėjosi bėgti ir ieškoti Kalėdų senelės gretimam kieme prie sūpynių, stebėti saulės langą, už kurio jau gyveno jauna mama su mažyliu, lankytis kiekviename teatro spektaklyje (į kurį anksčiau tiesiog nespėjau nueiti).  O labiausiai norėjau paklausti, kuo ji vardu ...  ir ar lengva taip gyventi – aukštyn kojomis ir žemyn galva ...