Pranešimas (9)

Balandžio 20 d.

Atvykome pirmi. Čia gražu, šilta, oras vaiskus. Vietą susitikimui nurodžiau tokią, kad mano barzdylos, netgi turėdami iš prigimties prastą regėjimą, galėjo viską matyti mažiausiai kilometro spinduliu. Štai ir dabar, kelios dešimtys stato palapines lygesnėje šlaito vietoje, keletas renka kurą, o likusius pasiunčiau stebėti. Nesu paranojikas. Tiesiog nenoriu leisti jiems atsipalaiduoti. Dėl savo šimtinės galiu būti ramus, bet kai praeitais metais pasiunčiau Oliną su tūkstančiu pėstininkų apmaldyti prieškalnių Eilinų, grįžo tik kelios dešimtys nuo kojų nusivariusių vargetų. Eilinus, aišku, nubaudžiau, bet ir Olinui teko galvą nuristi. Laimėjo mūšį, prisigėrė, nepastatė sargybos, neišsiuntė žvalgų. Kvaili jie, nesuprantu, kaip iki šiol sugebėjo išlikti. Turėtų dėkoti likimu, kad Padaras mane čia atsiuntė jų ganyti, o ne Sergejų.

Štai, ateina Gladinas. Pasibaisėtinos išvaizdos neūžauga, veidas vieni randai. Vienintelis privalumas – neturi savo nuomonės ir nesuka sau galvos dėl to ką reiškia mano įsakymai. Vietinė Luca Brasi versija. Jeigu turiu pageidavimų, jis juos įgyvendina. Mano asmeninės sargybos galva ir šauklys. Kaip ir visi nykštukai, negali gyventi be ritualų. Štai ir dabar, suklupo ant kelių ir palenkė galvą. Laukia leidimo kalbėti. Velniai rautų, kaip man atsibodo jų išsidirbinėjimai.

Trumpai liepiau:
- Kalbėk.
- Jie už dviejų valandų kelio, - sušniokštė Gladinas nepakeldamas galvos, - Ką įsakysi, Viešpatie?
- Tegul įsikuria šiauriniame šlaite. Su Sergej Bra gyvensim mano palapinėj. Žiūrėk, kad per visą laiką prie palapinės niekas nesiartintų mažiau kaip per dvidešimt žingsnių. Pats būsi netoliese, jei mums ko prireiktų, - lėtai nurodžiau.
Gladinas, vis dar nepakeldamas akių atsakė:
- Sergej Bra gabena su savimi penkias moteris. Ar įsakysi jas leisti į Viešpaties palapinę?
Še tau kad nori. Kas, po velniais, nutiko Sergejuj, kad be bobų nė žingsnio negali. Penkios? Būsim čia tik vieną naktį, o jis vedasi penkias suguloves. Hmm… Na ką gi…
- Įleisk dvi. Kitas įkurdinti Lenmanų stovykloje. Ir jeigu kas jas ar kitus Lenmanus palies nors pirštu… - grėsmingai nutilau. Gladinas sušniokštė:
- Įsakysi nuplakti vieną tangarą kaip perspėjimo ženklą, Viešpatie?

Turiu pasakyti, kad nykštukų papročiai yra gaivališki kaip tropinė audra ir nepajudinami kaip granito siena. Lenmanų moteris, kol aš nepasirodžiau jų gyvenime, imdavo į nelaisvę, prievartaudavo ir vėliau paaukodavo. Jie, beje, šventai tiki prevencinėmis bausmėmis. Vos nepadariau klaidos uždrausdamas aukoti, bet negalėjau leisti prievartauti. Saliamoniškas sprendimas, kuris visiškai nesikirto su jų pasaulėžiūrą, buvo vieša parodomoji prevencinė egzekucija skelbiant įsaką, kad nuo šiol Lenmanų moterų prievartauti nebebus galima. Įsakas, užtvirtintas šiaip jau niekuo nenusikaltusių nenaudėlių krauju, jų samonėje tapo tabu. Tačiau kiekvieną kartą, kuomet tekdavo priimti sprendimą apie kitataučių neliečiamybę, tekdavo vėl imtis prevencinių parodomųjų bausmių. Kažkas panašus į poįstatyminį aktą. Tiesiog jiems taip aiškiau. Todėl atsakiau:
- Nuplak du.
- Aglohrasta! – krioktelėjo Gladinas, parodydamas, kad viską suprato, ir atatupstas pasišalino. Išėjęs iš palapinės sukriokė jau visu balsu svaidydamas į kairę ir dešinę įsakymus.

Jam gerai. Jo gyvenimas paprastas. Praleidęs tarp šitų kraugerių ketverius metus supratau pirmykštės visuomenės patrauklumą jos nariams. Viskas aišku, nėra abejonių, jeigu neaiškus paprotys numeris trys, žiūrėk į paprotį numeris vienas. Skruzdėlyno etika ir funkcionalumas. Bėda ta, kad būdami tokie funkcionalūs savo visuomenėje, šitie neūžaugos visiški bejėgiai, kuomet tenka spręsti problemas peržengiančias jų visuomenės ribas. Iš tiesų, keista, kaip jie iki šiol neišnyko. Buvo sunku man su jais, taip ir neradau bendraminčių, kurie suprastų kam reikia visko, ko iš jų reikalauju. Jie mato, pavyzdžiui, mano karinio muštro rezultatus, bet nesuvokia, kad tai viso labo trumpalaikis atokvėpis degradacijos kreivėje, jei neišguis iš savo pasaulėžiūros krūvos prietarų ir idiotiškų nuostatų. Ech, Juan, kaip tau čia būtų įdomu…

Nusprendžiau išeiti pasivaiškčioti. Tuoj pat prišoko pora galvažudiškos išvaizdos barzdylų su kirviais rankose ir sustingo man už nugaros. Ka gi, pavasaris tiesiog veržiasi per kraštus. Mano gražuoliai dar nežino apie didijį persikraustymą, Jiems šis pavasaris Karpatuose paskutinis.

Sergejaus palyda, kaip ir tikėtasi, pasirodė po poros valandų. Sergejus tikrai nesikuklina, jo neštuvai meno šedevras. Ko norėti, Lenmanai ne taip jau prastai gyvena, žemės jų derlingos, priešų, išskyrus nykštukus, neturi. O kai pasirodėm mes su Sergejum, pradėjo gyventi kaip inkstai taukuose. Svarbu tik, kad suprastų, kiek trapi yra ta jų laimė. Aš labai stengiuos, kad suprastų – gal todėl pasipūtimo Lenmanų veiduose kur kas mažiau nei baimės, kuomet jų karavanas sustoja prieš puslankiu išsirikiavusią mano gvardiją. Ką gi, metas kvailystėms. Atiduosim duoklę ritualams.

Sergejus išlipo iš savo karietos. Nemačiau jo trejus metus. Jis, savo pavaldinių fone, atrodo groteskiškai mažas. Priaugo svorio, žiū, kokie žandai. Bet elgiasi oriai. Net nešyptelėjo, kuomet jį prilaikantys du gigantai plikais kiaušais sulenkė nugaras bandydami trūks plyš atrodyti ne tokie dideli. Taigi, mažasis napoleonas…

Vis dar išlaikydamas tą pačią orią miną Sergejus pradėjo artintis link manęs. Atsistojau iš savo kelioninio sosto ir žengiau keletą žingsnių pasitikdamas. Nulenkėm vienas kitam galvas. Spėjau pamatyti, kaip Sergejus mirktelėjo man, atsakiau kreivai šyptelėdamas. Nykštukai suriaumojo pasveikinimo šūksnį, Lenmanai sustaugė savo. Pora gigantiškų Lenmanų atnešė dovanas. Nežiūrėdamas mostelėjau, kad nuneštų į mano palapinę. Mes Lenmanams nieko nedovanojom. Tokia politika.

Palapinėje, kai nuleidom užsklandą, Sergejus giliai atsiduso ir sudribo į krėslą:
- Džeimsai, galima buvo ir skirtingose palapinėse gyventi, nemanai? – suniurzgėjo skepeta šluostydamasis suplukusį veidą.

Prisidegiau pypkę, keletą kartų paptelėjau ir atsisėdau priešais. Sergejus pasikeitė. Nepasakyčiau, kad paseno, bet veide akivaizdūs gero gyvenimo pėdsakai. Paakiai kiek pabrinkę, žandai papurtę. Kažkur dingo tas prakaulus, liesas liūdnomis akimis veidas. Dabar žvilgsnis atsainus, sustingęs. Atsilošiau, užsimečiau koją ant kojos. Žinau, kad su mano ūgiu tai atrodo groteskiškai, bet negaliu atsikratyti seno įpročio. Išpūčiau dūmus į viršų ir atsakiau:
- Leidau dvi tavo lenmanes apgyvendinti pas mus. Vėliau.
Sergejus raustelėjo:
- Gandai gerokai perdėti, Džeimsai.
- Gal ir taip, gal ir ne, - gūžtelėjau pečiais, - svečio komfortas man nėra antraeilis dalykas, todėl nesiruošiu spėlioti ar tavo naujasis gyvenimo būdas atitinka gandus. Bet vienoj palapinėj mums bus saugiau.

Sergejus kreivai šyptelėjo ir nieko neatsakė. Perbėgo akimis palapinę, atidžiai apžiūrėjo mane. Tada nusišypsojo ir pasakė:
- Sveikas, Džeimsai. Tu nesikeiti. Gal ir gerai.
- Sveikas, Sergejau. Tu pasikeitai. Bent jau išoriškai, - atsakiau lengvai šypsodamasis, - Ir tavo anglų kalba vis prastesnė.
- Ko norėti? Aš rusiškai su savimi stengiuos šnekėti. Kiekvieną rytą deklamuoju Puškiną, kad gimtosios kalbos nepamirščiau. Ką čia angliškai…. O tu vis dar toks pats kietakaktis
- Pagyventum tu su šitais, - mostelėjau ranka į palapinės angą.
- Negalėčiau, - nusikvatojo Sergejus, - išeičiau į dykumas, nes nusižudyti juk neišeitų. Во глубине Карпатских гор храните гордое терпение, непроподет ваш скорбнъй труд и дум въсокое стремление. Čia tau tinka.
- Rusų kalba niekada nebuvo mano stiprioji pusė, - atsakiau. Sergejus išvertė ir atsistojęs ėmė vaikščioti pirmyn atgal
- Puškinas. Šiek tiek pakeičiau žodžius, kad atitiktų mūsų realijas. Jis parašė šitą eilėraštį savo draugams Dekabristams, kurie numalšinus sukilimą buvo ištremti į Sibiro kasyklas. Puškinas irgi norėjo dalyvauti Dekabristų sukilime, bet draugai nusprendė jo neįtraukti į suokalbį. Taip išgelbėjo didį Rusijos poetą nuo tremties. Tu irgi, galima sakyti, tremtyje. Ir išgelbėjai mane nuo proto netekimo. Džeimsai, neturėjau progos padėkoti. Man pas Lenmanus gerai.
Sergejus atsisėdo į krėslą. Kiek pasilenkiau į priekį. Ir žiūrėdamas  tiesiai į akis Sergejui atsakiau:
- Dėkok Padarui, kad jis tave padarė Lenmanu, o mane nykštuku. Priešingu atveju tikrai gyventum dykumoje.
Sergejus linktelėjo:
- Džeimsai, tikrai nesiruošiu ginčytis. Tu, kaip visada, teisus. Tai, kaip tu susitvarkei su… šitais… verta pagarbos. Tikrai. Bet taip ilgai nesitęs. Mes juk abu suprantam, kad nykštukų dienos Karpatuose suskaičiuotos. Jeigu ne tu, jie būtų ištrinti. Esu tikras, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, - Sergejus pritildė balsą, - Lenmanai bruzda. Aš juos kol kas sulaikau. Jie skystablauzdžaiai, tas tiesa, tavo barzdota karo mašina juos kol kas sutrintų į miltus. Tačiau jie greitai mokosi. Aš, Džeimsai, kažkada buvau fizikas. Ir man nereikia tapti Archimedu, kad išrasčiau katapultas ir balistas. Metai kiti ir mes turėsim patrankas. Vėliau šaunamuosius ginklus. Prieš savaitę pas mane lankėsi Eilinų delegacija. Eiliniai neblogi inžinieriai, kur kas guvesnio proto už Lenmanus. Džeimsai, jie vienijasi. Ir to priežąstis – jūs.
- Ne mes, - atsakiau, - nykštukai. Aš, jeigu nepamiršai, nepasirinkau kuo man būti. Lygiai kaip ir tu. Išvaizda manęs dar nykštuku nedaro.
- Taip, Džeimsiai, taip, - pritarė Sergejus, - bet tai žinau tik aš. Tavo vardas yra keiksmažodis kitų tautų lūpose. Nykštukai neatsilaikys. Koks tuomet tavo likimas? Esi nemirtingas, tas tiesa, bet…
- Teoriškai nemirtingas. Sergejau, matau, kad per tuos ketverius metus pamiršai kur iš tiesų mūsų kūnai.
Sergejus sustingo. Atsilošė atgal į krėslą ir užsimerkęs papurtė galvą:
- Ne, nepamiršau. Nebūna dienų, kad to neprisiminčiau. Kiekvieną rytą galvoju, ar teks valgyti vakarienę. Bet rutina daro savo, ar ne?
Linktelėjau. Sergejus tęsė toliau:
- Džeimsai, tu ne kvailys. Maža to, palyginus su manim tikras genijus kai reikia gero veiksmų plano. Esu tikras, kad viską ir taip žinai, kad nieko naujo tau nepasakiau. Ką galvoji daryti?
- Žinai, Sergejau, gyvenimas tarp šitų neūžaugų nepraeina be pėdsakų, - atsakiau čiulpdamas pypkę, - manau, kad prisitaikydamas prie jų papročių tapau žiauresnis nei iki tol…
- Dar žiauresnis nei buvai? – tyliai paklausė Sergejus.
Trenkiau kumščiu į krėslo atlošą ir pašokau. Iš tiesų, gyvendamas tarp šitų kraugerių pamiršau, kad susivaldymas vertybė. Velniop. Neleisiu Sergejui giedoti savo senos giesmelės:
- Tu ką, Seržai, pamiršai, kaip paklojai tuos tris nykštukus? Ką? Kiek turėjai Lenmanų pasiųsti anapus, kol įsigijai savo haremą? Ir po viso to dar drįsti man aiškinti koks aš buvau žiaurus? – turėjau proto nešaukti, bet mano šnypštimas, panašu, buvo ne ką mažiau įspūdingas, nes sergejus neramiai pasimuistė, skersomis žvilgtelėjo į palapinės angą ir pabalo.
- Atleisk, Džeimsai, senas įportis. Tu…
- Prikąsk liežuvį ir galvok, - trumpai drėbiau ir atsisėdau atgal į krėslą.

Sergejus tylėjo ir žiūrėjo į mane savo liūdnomis apvaliomis akimis. Grįžo jo sensais žvilgsnis. Kur kas geriau. Padėjau pypkę ant staliuko šalia krėslo ir atsidusau:
- Aš turiu planą, Sergejau. Kaipgi kitaip. Svarsčiau keletą variantų. Pirmasis, labai efektyvus ir tiktų nykštukams pagal jų charakterį. Mano pusės milijono armijos pakaktų, kad nepalikti akmens ant akmens Lenkijoje, Slovakijoje, Čkijoje, Padnieprėje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Po to atviras kelias į neapsaugotus Vakarų Eruopos miškus. Nesunkiai pavergčiau tenykštę smulkmę. Galėčiau per porą metų nepalikti nė vieno gyvo Lenmano ir Eilino. Galėčiau pradėti žygį šiais metais, jums dar neįgijus technologinio pranašumo. Grubia jėga galėčiau pratęsti nykštukų gyvavimą čia dar keletui šimtmečių, kol kas nors neateis iš rytų…
- Bet to nepadarysi, - tyliai atsakė Sergejus.
- Ne, to nepadarysiu. Šitie neūžaugos neturi perspektyvų. Ar tau niekada nekilo mintis, kad Padaras Tolkienui papasakojo apie šitą sektorių? – išsišiepiau. Sergejus šyptelėjo ir papurtė galvą. – Jeigu taip ir buvo, tai jis kažką ne taip suprato. Nykštukai yra svetimkūnis. Jie nei darbštūs, nei geri kalnakasiai, nei išmintingi. Jie kaip širšės, plėšiančios avilius. Nieko daugiau nesugeba. Jie pasmerkti išnykti. Man labai įdomu, kaip jie iš viso atsirado šiame sektoriuje.
- Sektoriuje…- numykė Sergejus
- Tu ką, vis dar tiki, kad esi pripumpuotas nakrotikų?
Sergejus gūžtelėjo pečiais. Numojau ranka:
- Tiek to, nekalbam apie tai. Turėsi progos su labiau kompetetengais…Taigi, Blitz Krieg’o scenarijų atmetu. Sergejau, po mėnesio Nykštukai iškeliauja iš Karpatų. Todėl ir pasiūliau susitikti.
Sergejus žiūrėjo į mane apstulbęs.
- Nieko apie tai negirdėjau…- galų gale išspaudė.
- Tik nepradėk skaldyti antausių savo žvalgams, - šyptelėjau, - apie tai žinau tik aš, o dabar ir tu.
- Bet…- Setgejus užsikirto ir susimąstė

Atgsistojau ir nuėjau prie nedidelės, grubiai sukaltos komodos. Išsitraukiau seną žemėlapį ir grįžęs prie krėslo pristūmiau staliuką, paklojau ant jo žemėlapį. Sergejaus akys nostalgiškai sužvilgo:
- Tajos žemėlapis….
- Tas pats. Aš ir Desert Eagle išsaugojau. Nori pačiupinėti? Liko dar trylika šovinių.
Sergejus papurtė galvą:
- Nereikia, nekokie prisiminimai…
Bakstelėjau ranka į Uralo pietus:
- Čia.
Sergejus pasikasė pakaušį:
- Tolokai. Kodėl ten?
- Todėl, kad ten jų gimtinė. Ten jie bus mažiausiai kenksmingi ir turės daugiauisai šansų išlikti bei bandyti keistis.

Sergejus atsilošė ir pažiūrėjo į mane ilgu tiriamu žvilgsniu:
- Džeimsai, klok viską iki galo.
Nusišypsojau. Turi košės po plike, kaip kažkada pasakė Kalas.
- Po mėnesio ateis Taja su Kalu. Pameni, ką esam pažadėję?
Sergejus sumosavo rankomis:
- Džeimsai, dėl dievo meilės, negi tu rimtai? …
- Visiškai rimtai. Jiems reikia į Uralą, nykštukams irgi reikia į Uralą. Man smalsu, ką mes ten rasim. Nuojauta kužda, kad Padaras irgi turi planą. Gal Pietų Urale? Tur irgi keliausi.
Sergejus paraudo:
- Gal aš pats galiu spręsti, ką aš darysiu?
- Ne, Sergejau, negali.
Sergejaus veidas persikreipė. Iškošė per dantis:
- Išgraužk…
- Nieko asmeniško, Sergejau, dievaži, nereikia pykti – skėstelėjau rankomis. – Būkime praktiški. Aš suinteresuotas, kad man būtų kur gyventi ilgai ir laimingai, jeigu Kalas su Taja ras ten ko jiems reikia, o aš ne. Man teks kamuotis su šitais nykštukais, ir tokiu atveju reikės daug ką pakeisti, kad jie taptų nors kiek panašūs į Tolkieno kilniuosius herojus. Tu man turėsi padėti…
- Kitaip nepaliksi nė vieno gyvo Lenmano? – tulžingai paklausė Sergejus
- … nes esi mano draugas, - pabaigiau nekreipdamas dėmesio.
Sergejus žiūrėjo į mane ir mačiau, kad netiki. Jis dar kartą pakartojo:
- Klok viską iki galo, velniai rautų…

Atsidusau:
- Man reikia, kad išmokytum nykštukus statyti užtvankas, vandens malūnus, lentpjūves, lydymo krosnis, šachtas, valcavimo stakles, tekinimo stakles…
- Gerai, gali netęsti, - suniurzgė Sergejus, - už tai, kad jie išsinešdins iš Karpatų aš padarysiu ko prašai…
- Bet iki tol, kol tu būsi Urale, čia liks šimto tūktančių garnizonas, - pridūriau lyg tarp kitko.
- Nenustebinai, - atšovė Sergejus. – Sutarta.
Pažiūrėjom vienas į kitą. Sergejus pirmas neišlaikė ir nusikvatojo. Aš prisijungiau.
- Džeimsai, po galais, džiaugiuosi tave matydamas, - pleštelėjo rankomis per kelius Sergejus, - Eime puotauti. Žinai, tarp tų moterų kurias atsivedžiau….

(bus daugiau)