Miniatiūra. Ištaškyta vasara.

Begėdė karštoji aistringoji paleistuvė Vasara, krykštavusi trykštančiais žalumos purslais, išsirenginėja. Mes pavadinam rudeniu - o ji - šelmiškai šypsosi ant išdegintų laukų vis labiau apsinuogindama. Vėjų draikomais medžių šakų plaukais kvatos skaisti rugsėjo pabaiga laukinėse kopose - tai Vasara Tau šoks jos meilės šokį. Susigundyk. Leiskis suviliojamas. Ištiesk rankas. Mesk nereikalingus rūbus. Mylėkis. Bučiuok ir alsuok tankiai ir giliai, kad iki kūno pakraščių užpildytų Vasara. Bėk čežančiom baltosiom smiltim, keldamas sumaištį taisyklingoje lygumoje. Taip pat, kaip netrukus išspardysi sušluotus parko klevų lapus - pakelk į erdvę jų geltonį, paversk niekais visos dienos Šlavėjo darbą - tik tam, kad mylėtum. Pusnuogę, jau nuogą, Žalia Vasarą, kurios žiadlapius paskleidėm.
Mes ir Mūsų lapai taip vėjuotai ramiai sukasi ratais po kojom.

(... iš 2005-ųjų kankinystės. Neskaityk)