Perspektyva

Guliu ištuštėjusi ant mamos lovos. Mama miega manojoje. Pastarosiomis dienomis ji savo išvargusiai dvasiai (greičiausiai jau
virtusiai skudurais valyti stalui)
ir perdegusioms mintims ten, rodos, atrado jaukų kampą.
(Ji turbūt irgi ištuštėjo)

O aš buvau laiptinėje. Skaičiau Renatą Šerelytę ir grožėjausi - ar jau
bodėjausi - rūkstančia cigarete (kiekviena surūkyta tavo plaučiuose
palieka juodą dėmę. Kai tave skros, matys, kokia purvina buvai)
Koks netradicinis suderinamumas. Aš, laiptinė, knyga ir cigaretė.
Kažkur 1000-ąjį kartą atsirėmusi į šaltą sienos betoną, suvokiau,
kad tikriausiai jau kaip reikiant būsiąs iškrypęs mano kūno stuburas,
nors kadaise buvau švelniai vadinama styga. Na ir pats kūnas, turbūt,
jau iškrypęs toliau normos, nes cigaretėmis dvokiančių pirštų kvapas
man jau dažniau primena išskyrų, o ne tabako.
Be to, nesiprausiau jau parą ir nekeista, kad erzina kažkur šalia
besijaučiantis lengvas prakaitas, sumišęs su brangiais
dovanotais, tiesa, ne man, Channel No. 19.
...kvepalai asmenybės nesutaurins, nors iliuziją sukurs.
(tarsi kvepalai būtų viso ko rodiklis)
          Dar norisi parūkyti. Tačiau balkone kaip sąžinės priekaištai
kaba išskalbti rankšluoščiai, pagal visas visuomenės taisykles
turintys kvepėti gaiviu Lenor Alpių kalnų aromatu ar bent milteliais.
Beje, mano burna pagal tas pačias taisykles irgi turėtų skleisti šviežią
arktinių mėtų ir pipirmėčių vėją, tačiau, nors ir netoleruotinai,
bet įprastai, dvokia puspigiu L&M dūmu.

(turbūt kvapai išties yra viso ko rodiklis)

Balkone ne karštai, bet įkyriai ir per ryškiai sienas zulina saulė,
ir jei yra galimybė negauti fizinio saulės smūgio, tai dvasinį tikrai.
(prasidėjo žiebtuvėlio paieškos. Ugnie, ateik čia)
Mama nubudo, nežinia, iš letarginio miego ar iš astralinių klajonių,
tačiau atrodo panašiai, kaip po miego atrodau aš.
(Greičiausiai lovoje ji kažkuriam laikui buvo dvasiškai mirus)
Taip jau būna išlipus iš manojo guolio, kuriame energija, pagal idėją
turinti susikoncentruoti i kietą nepermušamą gniutulą,
išsibarsto ir prasisėjoja po visą visatos ertmę. Kiti astraliniai šaltiniai,
matyt, kelia sau smaginimosi orgijas darydami su ja ką panorėję.
(Jau seniai padariau išvadą, kad mano kambaryje nesaugu)
Kartais visko nutinka ir be haliucinogeninių vaistų.

Paprastai aš pabundu išsekusi, išalkus iki vilkiškumo, susigrūdu sau
ko nors, atseit valgomo, į burną,
ir vėl be jėgų krentu į lovą
(vėl žaisime su mano aura žaidimus)

O mama, šįkart patarškinusi virduliu virš vyryklės, atkuto, taip pat
rado kažko kramtomo neišsipildžiusioms jaunystės svajonėms rekompensuoti,
prisikimšo tuo skrandį (kaip visada, todėl sielojasi dėl savo viršsvorio
ir dabar aš esu tiesiog švelniai vadinama šakele)
ir miegoti į karvėmis išmargintą mano patalynę nebenuėjo.
Pradėjo dialogą su SAVO mama.
Ji juk irgi čia pat - už mano kambario sienų.
Gal pasakys ką nors, kas bus labiau paguodžiančio, nei miegas.
("Aš vos ant kojų pastoviu, miego norisi... norisi...ir norisi...")
Ar nesakiau?


Išbėriau pelenus pro langą.
(Tarsi mirusią savo sielą, kurią priešmirtiniu velionės prašymu sudeginau)


Jos apie kažką kalba, kažką, apie ką kalba tik jos. Kartais aš prisijungiu.
Močiutė veža mūsų su mama patirtis, tarsi jai savo pačios
septyniasdešimties būtų mažai.
O mes, lyg dar būtų vilties, vaduojamės amžinu miegu, dažniausiai
trunkančiu devyniolika valandų.

O rytoj juk vėl reikės nubusti.