Gimiau būti mylima (ištrauka)

Ji negalėjo naktimis užmigti. Nepasakytum, kad jo pasiilgo, tik kažkaip neįtikėtinai keista, kad jis neskambino. Tiesa, per paskutinį pokalbį ji pasakė, kad nieko neišeis, viskas baigta. Be to, dar parašė, kad jo nemyli ir niekada nemylės. Ir tai gryniausia tiesa. Bet ji vis tiek negalėjo užmigti. Naujos pažintys su vyresniais vaikinais nenuslopino jos troškimo dar ir dar kartą pasijusti nugalėtoja, karaliene, valdove...
  Turbūt dar reikia palaukti. Jis jai patiko. Negalima to neigti. Patiko, kaip pliušinis žaisliukas, kurį galima grąžinti atgla į parduotuvę. Kaip šuo, be galo ištimas savo šeimininkui. Kaip šešėlis, neatsiliekantis nė per žingsnį. Bet ne daugiau.
Ilgomis bemiegėmis naktimisji kartais pagalvodavo, ar netyčia jo neįsimylėjo. Bet ne. Ji nieko nemylėjo išskyrus save. Ir tai jai patiko. 
  Ji mėgavosi savo laisve, nuolatine galimybe flirtuoti. Bet kažkodėl jai būtinai reikėjo jo sekančių akių. Ji žinojo, kur jis dirba. Menkų užuominų apie jį gaudavo iš namų. Ir nieko daugiau... negi jis pamiršo? Aš juk nedaviau sutikimo mane pamiršti. Netvarka... bet ji nieko negalėjo padaryti. Tik laukti. Nors tai jau darėsi beviltiška.