Brain damage

„There's someone in my head but it's not me. “ Pink Floyd („Brain damage“)
(„Mano galvoje kažkas yra, bet tai ne aš. “)


  - Palauksiu tavęs čia, - Akvilė burbtelėjo draugei ir atsisėdo ant vieno iš suoliukų, stovinčių prie gigantiško prekybos centro. Pavargusi nuo fanatiško apsipirkinėjimo ištisas septynias valandas ji sukrovė išpampusius krepšius šalia savęs. Pasukusi galvą pastebėjo žmogų, sėdintį ant gretimo suoliuko. Vos Akvilė spėjo pagalvoti, kad tai „visai nieko vyriškis“, šis ėmė ir uždainavo. Jo balsas skambėjo desperatiškai, buvo sunkte persisunkęs kažkokios merginai nesuprantamos gėlos, nuolat lūžinėjo.
  - And if I show you my dark side, will you still hold me (jeigu tau parodyčiau savo tamsiąją pusę, ar vis dar priglaustum mane) , – sodrios bordinės spalvos marškinių savininkas atsigulė ant suoliuko ir jo balsas pasidarė panašus į katino murkimą, - tonight (šiąnakt) ?
„Viešpatie, kokia gėda“ galvojo Akvilė ir mintyse kaltino save, kodėl neatsisėdo nors vienu suoliuku toliau. Ji demonstratyviai nusisuko ir neva ėmė iš tolo apžiūrinėti kitoje gatvės pusėje esančios drabužių parduotuvės vitrinas.
Kartkartėm žvilgtelėdama ir įdėmiai klausydama dainos, mergina girdėjo, kaip vyriškio daina ėmė panašėti į verkšlenimą:
  - And if I open my heart to you and show you my weak side (jeigu tau atverčiau širdį ir parodyčiau savo silpnąją pusę) , - dainuojantysis atrodė tarytum tąsomas traukulių, kankinamas (fizinio ar dvasinio?) skausmo, o gal stumdomas kažkokios mistinės, niekam kitam nematomos būtybės, nes dabar, atsikėlęs nuo suoliuko, suklupo ant šaligatvio, - what would you do (ką darytum) ?
Akvilė pasiėmė visus krepšius ir jau rengėsi atsisėsti toliau, tačiau kažkokia neįvardijama jėga ją privertė atsisėsti šalia vyriškio (kuris, beje, jau nebeklūpėjo ant šaligatvio, o netgi atrodė kiek apsiraminęs).
  - Jums kas nors atsitiko? Gal galėčiau padėti? – pati savo paslaugumu mintyse neatsistebėjo Akvilė.
Nubraukęs tamsius plaukus mėlynakis sunkiai atsiduso ir pažvelgė į ją liūdnai šypsodamasis.
  - Turbūt atrodau kaip beprotis. 
Beprotis. Beprotis. Be-pro-tis. Akvilė, rodos giliai paniro į apmąstymus apie žodžio sandaros ir reikšmės santykį, bet tuo metu iš prekybos centro išėjo draugė Neda. Kreivai žvilgtelėjo į nutilusį mėlynakį ir pamojo Akvilei. Jos nuėjo. Ir apie beprotį, dainavusį Pink Floyd, nekalbėjo.
Akvilei, pavargusiai ir bedūsaujančiai iš nuovargio, beveik priėjus prie namų – devynaukščio, stovinčio kone miesto pakraštyje -  ji iškart pastebėjo, kad kažkas ne taip, kaip visada. Prie namų būriavosi žmonės – daugiausia pagyvenusios moterys ir vaikai – ir stovėjo policijos, greitosios medicininės pagalbos bei gaisrinės automobiliai. Kas čia dabar?! Priėjusi arčiau pastebėjo, jog dauguma žvalgosi į viršų, taip padarė ir ji. Kažkoks žmogus stovėjo ant stogo.
  - Ten Artūras Sabaliauskas. Iš antros laiptinės, 24 – ame bute gyvena, - Akvilė, net nespėjusi paklausti, jau buvo apipilta informacija savo paslaugiosios kaimynės.  – Nežinau, kiek tame tiesos, bet girdėjau, kad jį šįryt žmona paliko. Gal apie kokią vienuoliktą ryto. Paskui, po poros valandų nusprendė venas pjautis, bet neišdrįso. Tada ėjo į vaistinę migdomųjų, bet Zita girdėjo, kad nepardavė vargšeliui! Tai dabar matai, ant stogo užsilipo!
Akvilė dar vis bandė suvokti išgirstą medžiagą. Nebuvo taip lengva, mat kaimynė ją išsakė tokia greitakalbe, o dar tas nepakenčiamai spigus balsas, gadinantis klausą labiau nei garsiai klausomas sunkusis rokas...
  - Žmogui išvis protas pasimaišė! – aplink girdėjosi griežčiausi kaimynų nuosprendžiai ir diagnozės.
  - Savižudis! Psichas!
  - Išprotėjęs!
Išprotėjęs. Išprotėjęs. Iš-pro-tė-jęs. Akvilė, pajutusi, kad svaigsta galva, nėrė pro minią ir nulėkė namo. Grįžusi dar pagalvojo apie žodžio „protas“ ir sąvokos „išeiti iš proto“ reikšmes. Apmąstymai pasirodė itin sudėtingi. Begalvodama mergina kelioms valandoms užsnūdo.
Kai atsikėlė, jau buvo vėlus vakaras. Akvilė atidarė langą. Sambrūzdžio nebebuvo. Turbūt jau išgelbėjo pseudosavižudį Aivarą, ar kaip jis ten. Mėnulis šiąnakt buvo toks ryškus, kad žiūrint į jį netgi reikėjo šiek tiek prisimerkti. Gretimame, šiek tiek pravertame, kaimynų lange dar degė šviesa. Staiga iš ten prapliupo riksmai.
  - Ar bent nutuoki, ką padarei?! Tu gi neįsivaizduoji, kiek šita vaza kainavo! Kodėl negali atsargiau vaikščiot, nevisproti?!
Akvilė susiraukė. Nevisprotis. Nevisprotis. Ne-vis-pro-tis. Įkvėpusi vėsaus vakaro oro, atsisėdo ir balsiai pakartojo:
  - Nevisprotis. Ne viso proto.
Mergina sunkiai atsiduso. Suvokė nežinanti, ką reiškia būti „ne viso proto“ ir ką reiškė „būti protingam“. Prisiminusi šios dienos įvykius, visus susitikimus su bepročiu, išprotėjusiu ir dabar – nevispročiu, žūtbūt norėjo surasti atsakymą, kurio niekaip ir nesugebėjo rasti per visus šios dienos apmąstymus. Akvilė pasiėmė telefoną ir nusprendė paskambinti geriausiai draugei Nedai – ji tikrai žinos.
  - Neda, kokie žmonės, tavo manymu, vadinami bepročiais, nevispročiais? – pradėjo ji, vos išgirdusi draugę atsiliepiant.
  - Čia gi kas dabar, brangute, kas atsitiko?
  - Nieko neatsitiko, - pamelavo. – Tiesiog įdomi tavo nuomonė.
  - Na, kokia čia dar gali būt nuomonė. Ir taip aišku, kad psichai tai - tie, nenormalūs.
  - Mm... – Akvilė nebežinojo, ką atsakyti.
  - O tai vis dėlto, kas čia per apklausos vidury nakties, ką?
  - Neda, o tai kaip man gyvent, kad būčiau normali? Kad niekuomet nebūčiau pavadinta išprotėjusia?
  - Jauties nenormali? Ką aš žinau, gyvenk, mąstyk, elkis kaip visi normalūs žmonės. – Žodžius palydėjo Nedos  juokas.
Akvilė nusiraminusi padėjo ragelį. Jau kitą dieną ėmėsi koreguoti gyvenimo būdą, kad šiukštu niekas negalėtų jos pačios apšaukti beprote, išprotėjusia ar nevisprote.
Praėjo keli mėnesiai. Akvilė išėjo iš greito maisto restorano nusipirkusi „Coca – Cola“ ir nešėsi „Maxima“ maišelį. Gatvėje prasilenkė su kažkokiu vaikinu, nuo galvos iki kojų apsivilkusiu baltais rūbais ir tyliai dainuojančiu Harė Krišna mantrą (religinis fanatikas!), su barzdyla, kurio itin menišką asmenybę išdavė ne tik spalvinga ir drąsi apranga, bet ir svajingos, gilios akys (menininkas, mat! Narkomanas kažkoks!) ir su žymia aktore, besišypsančia ją besivejančiam fotografui (o jau kokia „pasikėlus“! Žvaigždė gi atsirado!)... „Kokių bepročių pilna“ pagalvojo, įsėdusi į automobilį. Įtemptai mąstė apie darbo reikalus – dar reikės užvažiuoti ten, aplankyti tą, pasikalbėti su tuo... Ir jos galvoje nebuvo jokių nenormalių minčių apie tai, kas yra beprotis, o kas – protingas!