Pabaigos nuojauta

Tau prijaučia košmaras, tu prijaučiant į upę į upę
Tavo sakalas braido po riešus į delnus ugnis
Tu pamiršęs kaip genamos dienos tik laikas plaštakės
Šįryt leis apsirikti - kitaip mirtina sueitis.

Krenta laužomos lėlės ir laužas į skiedrą į skiedrą
Peleninės nuo šiandien pamirš kaip rūkyti laikus
Kaip sumainomos dienos į parą ir valandų skaičius
Susimaišo nes serga rodyklių maru

Sako būna ilgų praeities anekdotų, sako upės
Subėga atgal į metus, sako rytas išeina tolyn į stebuklą
Ir sugrįžta nes stimpa už klaidą genys, nes
Nedidelis rūkas paslėpęs didžiulį pabūklą.