Pelkių pasakos. Žvejo žmona

Į samanas atgulė
seno žvejo žmona
nesulaukusi grįžtančio vyro.

Pamišėlės klyksmai
skambėjo dar ilgai
kol samanos pasiglemžė jos kūną.

Visas gyvenimas taip
ir prabėgo tuščiai
besiuvant tinklus, beverdant žuvį.

Nekalbėjo seniai
ir tik suprato nūnai,
kad viena ant pasaulio belikus.

Tris metus dieną naktį
tamsų vandenį būrė
ne Dievui, o dievams jau šnabždėjo.

Pražiūrėjo akis,
pralaukė naktis
ir suprato bergždžiai jog tikėjos.

Daug maldų, daug dainų
jūros smėlis išmoko
daug ašarų savin sugėrė.

Seno žvejo žmona
mokėjo siūti tinklus,
nemokėjo nustoti tikėjus.

Ir tada
kai neliko vilties nevilty
į tamsų mišką ji pasitraukė.

„Samanėle,
priimk mano kūną bent tu
nes man vietos po saule neliko“

Išgulėjo ji taip
dar trisdešimt metų
neužmerkė akių, dar tikėjo.

Ir pavirto iš samanų ji
paukščio giesme,
kurią nunešė jūron vėjas.