Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







I.

Septynmetė Liucija apsilupinėjusiomis sienomis nesigiriančių bendrabučių apgultame kieme žaidė kažkokį žaidimą. Ji nežinojo kaip vadinasi tas žaidimas, nežinojo ir tų triejų kone  kiauras dienas prie supynių praleidžiančių mergaičių vardų. Ar jos draugės? Kas yra draugės? Kodėl jos yra? Šie klausimai dar per sudėtingi.
Žaidimas buvo paprastas: laukeliai, pažymėti nuo 1 iki 13 sukosi ratu, centre – trylika. Visas šis kreida nuleistas ant betoninio šaligatvio piešinys nužiūrėtas nuo sraigės kiauto. Mergaitės turėjo užsimerkusios šokti ant kurio nors langelio, ir pagal skaičių kažkas buvo nusprendžiama. Liucijos šuoliai buvo grakštūs. Balerinos užuomazga, aš tai nujaučiu. Po kiekvieno šuolio mergaitės pakraupdavo – trylika ir trylika. Tą skaičių kas pusvalandį tekdavo perpiešti, o žiūrovės porindavo apie būsimas nelaimes ir negandas, laukiančias Liucijos ateityje.

— Velnio tuzinas. Tavęs laukia tuzinas nelaimių.

Drovi septynmetė norėjo tapti balerina, nors ir neturėjo sijono, tik apdriskusias džinsines kelnes. Vieninteles, dengiančias jaunas kojas.
Laikrodis, liepiantis grįžti namo – mamos veidas, prilipęs prie lango. Tiriantis kiekvieną leisgyvį krūmą, be šypsenos, be pykčio grimasų. Parėjusi namo, mergaitė užduodavo tuos pačius klausimus. Motina tylėdavo.

— Man šiandien sakė, kad mano gyvenimas bus nelaimingas. Ar jis ir bus toks?

Tyla. Tiksi senas sieninis laikrodis.

— Ar jis jau toks ir yra?

Nebylios akys sunkiai priima vaizdinę informaciją. Prašau, nustok. Baik.

— Mama, kai užaugsiu, noriu būti balerina. Noriu balerinos drabužėlių, baltų kaip tas debesėlis.

Pro langą tekėdavo debesų ir pragiedrulių jūra. Debesys sroveno lyg tėkmės užgautos ledo lytys, į vieną iš jų nukrypdavo mažytis pirštas. Lyg per mažai sveriantis inkaras.

— Liuce, eik miegoti. Pavargai.

Mama sunkiai kalbėjo. Atrodė, jog jos lūpos sunkiai gimdytų balses ir priebalses.
Ir pavargęs pirštas nukrisdavo į kumštelį. Ir mama, sulaukusi, kol Liucija užmigs ant išlenkto, nutrintu gobelenu aptraukto fotelio, klausėsi kalbėjimo. Tylaus Zaratustros kalbėjimo.




II.

Į mažąjį pasaulį įsibrovė didžiojo apraiškos. Didelį gyvenimą smulkino mažos dienos. Keturiolikmetė Liucija, pasislėpusi vonioje, kad nepamatytų mama, ant senų mokyklos sąsiuvinių viršelių rašinėjo padrikas mintis. Vieną popietę – regis, tai buvo trečiadienis – ji atsitiktinai pamiršo vieną tokį viršelį. Tamsiais mėlynas, įteikiantis viltį akims. Adresatas surastas. Motina paėmė jį ir prieš ją retoriškai spengė užrašas.

Ko tu vis tyli?

Tikrai – kodėl aš tyliu? Ką aš turiu pasakyti? Būk balerina, jei tik nori. Tipenk atsargiai kiekviename žingsnyje ir išgirsk kažką. Tik ne mano balsą.
Liucija norėjo įeiti į vonią nusiplauti rankas. Durys praviros. Savisaugos instinktas, baimė, mažytė adrenalino dozė, prie kurios neįmanoma priprasti.
Motina atsisuka. Rankose – tas lapukas. Siamo dvynys vardu Žodis negimsta, jis tik planuojamas, numatomas. Mažesnėse rankose – tas pats lapelis, kiek papildytas.

Nežinau. Man skauda. Būti moterimi.

Mama klestelėjo į Liucės fotelį. Didžiulės baltos skylės žiojėjo danguje. Liucija priėjo prie motinos, kuri tyliai dūsavo užsimerkusi. Nedidelė ranka glosto purius, kaštoninius plaukus. Sunkūs, nesuprantami žodžiai atklydo į kambarį, užėmė tylos vietą:

— Kažkada tu suprasi.

Visiška tyla. Sieninio laikrodžio gegutė išskrido prieš kelis mėnesius. Kažkaip sunku prie to priprasti. Keistai išblyškusios saulės spinduliai lydėsi kartu su kambario baldus nusėdusiomis dulkėmis. Liucijos akyse tirpo motinos veidas, tirpo kaip prisiminimas apie moters gimimą. Koks yra tas buvimo moterimi skausmas? Netekti vyro, vaikų, galutinai prarasti visus žmones ieškant savęs? Niekad jų ir neturėti? Neturėti net savęs? Dar per sunku, per sudėtinga.

III.

Kambaryje buvo tamsu, sienas užkariavo raudonis. Keistas, atstumiantis kvapas. Mitologinis pragaras? Modernusis pragaras? Visas grindis dengia įžūlus vandens blizgesys. Liucija ir kažkoks vyriškis – vandenyje. Vyriškio horoskopo ženklas – Vandenis.
Vandenis lyg Poseidonas panardina Liuciją. Liucijai nei septyneri, nei keturiolika, jos amžius pamirštas, jis nesvarbus. Prarasti save?
Nuo paviršiaus viena po kitos dugnan smenga baltos lelijos. Į raudoną vandenį, baltos it balerinos suknelės. Vaiduokliški piruetai. Kažkas nutiko Liucijai. Skauda būti moterimi. Vyriškis dingsta prasivėrusioje po parketu prarajoje. Mirtina nuodėmė?
Liucija išnyra, viskas, kas ją supa atrodo svetima, niekad nepažinta. Filosofiškas, kiek primerktas žvilgsnis. Akina ne šviesos siena, stovinti priešais ją, akina daiktų ir vietos kitoniškumas. Pradedu kai ką suprasti ir šį tą pamiršti. Nebėra prioritetų, tiesą, jų gal niekad ir nebuvo. Išskyrus balerinos suknelę ir šokį.

IV.

Trisdešimt metų buvimo čia daug ką pakeitė. Pirmiausia, suvaržyta judesio laisvė – Liucijai teko atsisėsti į invalido vežimėlį. Tas vyriškis dingo. Minioje didmiesčio šlaistūnų ji ieškojo to paties, kiek demoniško žvilgsnio, tvirto kūno sudėjimo. Kas jis? Kur jis?
Galėčiau ją dabar palikti kas Viltis paliko Pilėnus, tačiau verta įaugti į Liucės sąmonę kritinį momentą: pasimetimas praeityje, ypač dabartyje; dingęs filosofiškas žvilgsnis ir toks pat gyvenimo būdas, trumpam užklydęs. Niekad nemūvėta balta, angeliška suknelė, tik sušoktas paskutinis šokis, padarytas paskutinis piruetas. Bet horizontalus ir iš ketvirto mūro kalėjimo aukšto. Daug sodraus raudono vyno, įsitekusio į krištolinę taurę, neturėjusią dalelės savęs. Pirma krenta taurė. Krištolinės šukės žiūri ir kviečia ten pat. Vynas palaisto žolę. „Žydrasis Dunojus“ nuplukdo svajas ir ateitį.

— Tu negali šokti, tavo kojos per storos.

Liucija girdėjo „Spragtuką“ už durų saviraiškos centro antrame aukšte.
Jos buvo vos pravertos, o pro plyšį matėsi mažos mergytės. Maži angelai kėlė sparnus.

— Tavo kojos per storos.

Penkerių metų Liucė ilgai žiūrėjo pro tą plyšį. Dangus.
Tai žodžiai, kuriuos ji neabejotinai išgirs jei pasiliks savo vietoje dar bent sekundę. Angelas atsisuka, jo akių rainelėse – vitražai. Vitražai dūžta, spalvotos šukės krenta prie Liucės kojų. Pabusk.

— Kokia ta viltis, suklijuota iš gyvenimo likučių?
— Turbūt skaudesnė. Iš kur man žinoti.

Angelas pakraipo galvą, prisidengia akis ir rodo į baltą skylę dangaus skliaute. Liucija eina priešinga kryptimi, neklauso kompaso, kuris, beje, palieka pasirinkimo teisę.

— Aš tau pasakysiu, kokia ji.

Angelas linkteli ir Liucė nueina savo keliu.

2007-07-01,
Koper Capodistria (Slovėnija)
2007-08-04 22:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-26 14:07
Vai
Vai
hm. lyg ir turi kažko pasakyti, bet taip ir lieka neišvystyta reikiamai. stilius, beje, irgi šlubuojantis. užtenka kad ir pirmą sakinį perskaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-10 19:15
Luna Chaplin
man patiko antra dalis, skaitydama ją įsivaizdavau truputį kitokią baigtį, kažkaip maniau, kad čia bus kitaip, ir trečia dalis dar puse velnio tokia, o ketvirtos mano nuomone visai nereikėjo:>
aš kažkaip čia tikėjausi pamatyt tokį moters gimimo, augimo, brendimo etc ciklą daugiau:>
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-04 23:13
ž
ž
tiesa, kad prakeiktos tos mergaitės, su kuriomis mamos nesikalba..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą