Mona kelē

Tuolėmās kelalēs nu patiuos jaunīstės
Baso kuojė sava eso daug nuejus
Aštrė akmėnelē varpė kuojės minkštas, 
Veidelius gaivėna vasarėnē viejē

Kelė joustas ėlgas kāp baltė abrūsā
Pakelės dulkietas net žuolie pabalus
Ka nuvargsio tīlē ont žuolėis nugriūsio
Pri opelė kuokė biegonti pro šali

Vo kvepies tīriausė vondėnė prigierė
Mietas ė serbėnta krūmūs isiterpė
Ė širdie suvuoksio, ka laukinis gieris
Īr laukū platībie ė mažiausiuo kerpie

Žėnuomās į kieli pasijimsio dounas
Ė rodā rūkītu lašiniū brīzieli
Ė ka iš kreželė jau vėskou sušlouni
Veizi, ka žuolīnu jau tėrštā prižielė

Už kelalė vigiou, sokontem par pėivas
Išgėrsto po žuolė dzingėnama dalgi
Marškėnē pjuovieju tarsi baltas ėivas
Šliauž par žali lauka jau pėitus pavalgė

Padirviū alksnīnā tarsi tuoras žalės
Kuožna lauka riežēs aug išsikietuojė
Tarsi mūsa žemie būto kas įkalės
Žalė lapa žėnkla vėn tik tou kartuojės

Vo ont kelė gala bus susitėkėmā,
Atlaidā švėntųjų ė veselės tronkės
Atvertė vartelē gėmėnaitiu kėima
Ištėistas mīloutėis šėltas geras ronkas