Įsimylėjau vieną moterį. Ji skundėsi man savo nenusisekusiu gyvenimu, savo vyru, kuris net muša ją kartais. Aš ją guodžiau, guodžiau, guodžiau… Ji pradėjo sakyti, kad nori kažko tikro gyvenime. Aš jai nieko nežadėjau. Mes išsiskyrėme, ir mums buvo labai liūdna.
Po kiek laiko, kai jau beveik buvau užmiršęs šią istoriją, ji staiga apsireiškė pas mane. Su dviem lagaminais ir su dviem mažamečiais vaikais. Ji pasakė man:
-Štai ir mes. Aš pabėgau nuo savo vyro. Dabar mes pas tave.
Aš stovėjau ir žiūrėjau, nežinodamas, ką ir sakyti. Ir staiga pajutau, kad jos visai visai nebemyliu.