Be tavęs

Kažkada ėjau viena tyloje negirdėdama savo žingsnių,
Skubėdama link laimės vis klupau siaurame kelyje.
Bet tu lyg angelas nutūpęs ant širdies nutapei likimą baltame lape.
Bet kodėl svajonės likimo rankose užtrenkia vartus į pasaulį?
Kaskart vakaro plaukuose pasiklysta sutrupėjęs sielos likutis ir išnyksta nesuprantami troškimai.
Jeigu tavo rankos būtų tuščios - ten sutelpa mano menkos dienos, kurios miršta aimanuodamos be tavęs.
Ar žinai, kad norėčiau pavirsti dulke ant tavo stalo?
Vis tiek esu tik menkas taškas be tavęs...