1/4 ištrauka (3-a diena)

Ryte Maksas atsipeikėjo vis dar nesuprasdamas, tikėti sapnu ar ne. Jis žvilgtelėjo į laikrodį – vienuolikta, Marius jau buvo išėjęs, tuo tarpu Maksui paskaita turėjo būti tik po valandos.

Už lango lijo lietus, todėl visas kambarys buvo nušviestas mirgančia raudona šviesa, prasiskverbiančia pro raudonas užuolaidas tiek rytinėje, tiek pietinėje kambario pusėse.

Maksas atsikėlė ir atitraukė užuolaidas – tolumoje matėsi ryški vaivorykštė, o miesto gatvėse tokie pat spalvoti skėčiai.

Laikas ruoštis. Jis įsidėjo į kuprinę istorijos ir mitologijos vadovėlius, užrašų knygelę bei kompiuterį, kurį jau buvo įpratęs neštis į visas paskaitas.

Atidarė sandėliuką norėdamas susirasti skėtį, tačiau vienintelis, kurį jis turėjo anksčiau priklausė jo broliui, tai buvo juodas skėtis su metaline kaukole, kurios Maksas visada nekentė, vietoje rankenos.

Prieš išeidamas apvyniojo kaukolę juodos medžiagos skiaute, kad niekas nepastebėtų ir jau norėjo išeiti kai ant sienos pastebėjo šeimos nuotrauką – tėvai, vyresnysis brolis, dar tuomet kai buvo normalus, jis pats, dar labai mažas, ir kažkokia mergina – vyresnė už brolį, tamsiais drabužiais, juodais plaukais, paryškintomis akimis tarsi viena akimi žiūrinti Makso pusėn.

Kažkada jis norėjo paklaust tėvų kas ji, bet jie beveik visada nukreipdavo temą, o jei ir nenukreipdavo, tai tiesiog neatsakydavo. Gal tai buvo brolio draugė, gal dėl jos kaltės anas ir žuvo? Bet koks tikslas taip kvaršinti sau galvą? Juk niekas dabar jau nebeatsakys...

Visą kelią iki universiteto pliaupė lietus, saulė jau buvo pasislėpusi už debesų ir universiteto dvaras atrodė tamsus ir niūrus, toks pat Maksui jis atrodė ir pirmais, ir antrais, ir trečiais mokslo metais, tik šįkart dar niūresnis.

Rūsyje įrengtoje rūbinėje jis paliko skėtį ir senaisiais aukštais laiptais užlipo į trečiąjį aukštą, kur vykdavo paskaitos apie mitologinius simbolius, senovės civilizacijų dievus, hieroglifus ir mirusias kalbas.

Mariaus niekur aplink nebuvo, jis nuo pat ryto tarsi skradžiai žemę prasmego.

Šiandieną paskaita dėstoma apie žiedų istoriją atsiradimą, ir daugelį prietarų susijusių su jais, tačiau kiekvienas paskaitos žodis atrodė Maksui girdėtas, taip tarsi kažkada anksčiau jis būtų išmokęs šią paskaitą atmintinai.

„gal būt naktį pasiimdamas išminties žiedą aš gavau daugiau informacijos šioje srityje? – Pamanė jis, - tai kas nutiks jei užsimausiu tikrąjį senelio žiedą? Gal sužinosiu ką daryti? “

Po visos paskaitos apie sužadėtuvių, vestuvių, draugystės ir galios įvairiausius žiedus Maksas suprato, kad vieną iš žiedų pagaminti jis turės pats, tuomet jam lieka gauti tik du. „Jei išminties žiedas padės, juos rasti bus nesunku, hm... keista, vadinasi aš turiu slaptą priešą, įdomu ar priešas tai žino? Kvailos mintys... šiaip ar taip tik vienas būdas patikrinti. “

Grįžęs namo Maksas gana ilgai rausėsi savo stalčiuose ir lentynose ieškodamas senelio žiedo.

- Ieškos, žmogau, ieškok, - pašaipiai tarė Marius nežinia iš kur atsiradęs kambario tarpduryje. – Ir net jei rasi, kas tau iš to? Juk žiedas vienas, o pirštų net dešimt, - jis išsišiepė ir akys gelsvai blykstelėjo. – Bet kokia klaida nuves tave į pražūtį...

- Čia tu? Tu atėmei mano draugo kūną?!

- O… nejau tu toks drąsus? Prieš mane? Nejau pamiršai, kad tu skirtingai nei aš neturi nei vieno žiedo? – jis iškėlė kumštį parodydamas žiedą su kaukolę. – Turėtum jausti bent kiek pagarbos, - ir vėl pašaipiai išsišiepė...

- Bet kodėl?...

- Beprasmis klausimas.

Marius išėjo iš kambario, nuėjo iki lauko durų ir tarsi tyčia sužvangino raktais parodydamas, kad bet kada sugrįš, o ypač tada, kai jis bus mažiausiai tam pasiruošęs.

Maksas atsiduso – rankoje jis laiko ką tik surastą auksinį žiedą.

„Jis teisus, betuokia klaida pražūtinga, negaliu užsimaut žiedo dabar, reikia kaip nors ką nors sužinoti daugiau. “

Suspaudė žiedą rankoje ir netikėtai prisiminė Aną. Ji visada būdavo linksma mergina, tik paskutiniu metu dažniau susimąstanti, dažnai pasitaikydavo matyti kaip ji nuleidžia žvilgsnį į savo delnus ir įsmeigus akis bei susimąsčiusi ilgai žiūri į nieko vertą metalinį žiedelį ant bevardžio piršto.

Maksui patikdavo stebėti Aną susimąsčiusią, nevalingai šiek tiek atkišusi lūpas, kurių apatinė buvo kiek storesnė, nejudančios o kartais drebančios, blizgančios žalios akys, ir keletas veidą dengiančių tampių sruogų.

Taip ji elgdavosi būdama su Maksu, taip ji elgdavosi bendraudama su draugėmis ypač kai šios pasakodavosi savo svajones... bet Maksas anksčiau nepastebėdavo liūdesio ir neatkreipdavo dėmesio į tą žiedelį, o dabar jis suprato, kad išminties žiedas jam ką tik parodė, kur rasti ketvirtąjį...