Žmogui be inicialų

Tas laikas siekia kalnų žygius
Ir šaltą sniegą, nuvytusį delnuose.
Spalvoti paukščiai kapodavo vakarus,
Baltos skylės švytėjo Tavo smakre.

Sprogdina vėjas baltų gėlių pumpurus,
Tu man niekada nenuskynei ramunės,
O ir jų raukšlėti pilveliai nebūtų pasilikę plaukuose.
Mylės/nemylės per lūpas griaužiasi šnabždesys.

Pabaigoms nebūtini granito akmenys
Ir susamanoję parašai liūdesio
Ir išblukusių dienų naujos datos
Ir aušros, ant geležies pasidauginusios.

Susirinksiu netikrų kanarėlių čiulbesius,
Kurie nesudygo po Tavu langu
Ir žingsnių liekanas, kurios be reikalo iššvaistytos,
Sules baltas fontano balandis
Tada tik dėl ilgesio liksim nešvarūs.