Aš trylikta prie stalo sėdu – nekviestoji,
Žinojimo įkalinta būrėja.
Ne aš linkiu, tik lemtį atkartoju:
Princese, tau skaudės – per daug mylėjai.
Į niūrų bokštą, kur rūdija verpstė
Užsukt nutilus puotai nebijok:
Siužetai keičiasi ir miršta, kai pasensta-
Įkąs tau mylimiausias tavo šuo.