apie Katiną

Apsisuka. Bus kažką pamiršęs. Iš tiesų – ant stalo guli lenktinis peiliukas raudona rankena. Šveicariškas geras peiliukas. Katinas apsidairo, ar niekas jo nestebi ir paskubomis susikiša peiliuką kišenėn. Atrodo tai ir viskas. Jis patyliukais prisėlina prie durų, priglaudžia ausį, pasiklauso – už jų kaip visada tylu. Lėtai palenkia rankeną, šią akimirką kiekvienas judesys gali būti lemiamas. Baimė grybšteli kažkur ten, kur turėtų būti Katino širdis. Sugniaužti, palenkti, pastumti, lėtai lėtai atleisti, vėl pastumti ir tyliai pralįsti pro siaurą durų plyšelį. Plačiau jas atverti būtų pavojinga. Jis lėtai išsliūkina į koridorių, padarė nemažai, tačiau tai tik lengviausia dalis. Liko laiptinė ir kiemas, ir gatvė, ir visas platus pasaulis. Dievaži, kaip visa tai sudėtinga, bet Katinas pasiryžo. Aukštu žemiau girdisi vaikų balsai; klasta, Katia žino, kokie tie žmonės gudrūs, padarys bet ką, kad įtikintų tokius kaip jis, jog nėra stebimi, jog gyvenimas teka įprasta ramia vaga, jog nėra ko bijoti ir dėl ko nerimauti. Jis leidžiasi laiptais, lyg tikras katinas priglunda prie turėklų, prisispaudžia prie pat žemės, pats dangus klaidos dabar neatleistų. Pro atviras kaimynų duris sklinda maisto kvapas. Žuvienė, Katinas sukarpo šnervėmis. Nepasiduos. Iki išėjimo jau tiek nedaug, bus atlikęs bene pusę viso darbo, jei tik pasieks laukujes duris. Jis sėlina patyliukais, kol pasiekia paskutinį laiptelį. Išsitraukia peiliuką, įrėžia mažą kryželį ant medinio turėklo. Katinas pastebi, kiek tokių kryželių čia daug, visas šimtas, gal daugiau. Vadinas, Katia nepirmas čia kalintas ir iš čia bėgantis, ta mintis suteikia jam drąsos. Iki durų likę vos pora metrų, vienas žingsnis, dar vienas, Katia tiesia ranką ir staiga iš kaimynų buto išlekia vaikas. Maža šlykšti mergiūkštė. Ji pastebi Katiną šiam virstant į šešėlius. Jo bandymas slėptis mergiščią prajuokina, ji krykščia susiriesdama – Katia jai visad patiko.
- nyk iš čia, neišduok manęs, prašau, - Katino akys prisipildė ašarų, tai jo šansas, jo galimybė ir šitas vaikas ketina tą galimybę atimti.
- Kycia, - mergiotė prunkščia. Ji lekia į Jo šešėlį, į Jo slėptuvę. Dieve, nejau ji nesupranta, ką daro, - Kycia, Kycia..
Iš buto išneria stambi moterėlė, į prijuostę nusišluosto rankas ir čiumpa pakvaišusią mergiščią  glėbin. Nusineša ją į vidų, eidama dar paburba kažką nereikšmingo, gal nepastebėjo Katino tykiai tupinčio laiptinės patamsy. Jo ryžtas neužgęsta. Jis išbrenda rodos rankom irdamasis per tirštus šešėlius ir pagaliau paliečia durų rankeną. Kai jas atvers, Katia turės labai greitai bėgti, jis nežino, kas laukia anapus, gal taikūs kaimynai, o gal baisūs kalėjimo sargai, gal Katinui net pasala surengta – jis nežino, todėl turės beprotiškai lėkti, jo greitis – jo raktas į laisvę. Katia stumia rankeną, jo kojas paglosto pro mažą tarpelį iš lauko prasiskverbęs šviesos pluoštas. Giliai įkvepia. Visa turima jėga plačiai atplešia duris ir išsprūdęs pro jas ima bėgti. Kiek tik turi noro, visą jį į tą bėgimą sudėjo. Aplink keičiasi vaizdai, moterys plaunančios žuvis, moterys skaitančios, besijuokiantys vaikai, vyrai su pypkėmis ir šachmatais, besijuokiantys vaikai. O Katia vis bėga. Besijuokiantys vaikai. Kodėl jie nuolat juokiasi? Katia sustoja. Pievoje sėdi du berniūkščiai. Šnibždasi kažką, pirštu parodo į Katiną ir ima visa gerkle kvatot. Ką jie sau galvoja tie maži gyvuliūkščiai, sėdi be rūpestėlio ir teišmano kaip juoktis iš žmogaus kovojančio už savo laisvę. Katia pasiunta. Jis vėl ima bėgti, tačiau šį sykį jo tikslas arčiau, čia pat, pievoje, sėdi ir juokiasi iš jo. Tereikia pasigauti tą mažą išgamą ir suspausti jį tarp delnų, tam Katinas turi jėgos. Bernioko veide šmėsteli baimė, jis paleidžia gerklę į darbą ir ima nesavu balsu žviegti. Koks vis dėlto jis apgailėtinas. Katia čiumpa vaikį už kaklo ir ima purtyti.
- ar tu supranti? Ar supranti, iš ko juokies? – šitiek pykčio, visą jį Katinas išmes čia ir dabar, į šitą vaikpalaikį.
Staiga Katią sugniaužia dvi poros kietų rankų. Sargybiniai, sargybiniai. Viskas baigta. Tobulą planą sugriovė vienas mažas kvailys dar nė batų nesugebantis užsirišti. Katia verkia. Viskas baigta. Ranka spėja perbraukti šviežiai įrėžtą kryželį turėkle ir vėl sukniumba ant savo vienutės grindų. Baigta.

Gretimame bute skimbčioja lėkštės. Šeima pietaus. Moteris ragauja sriubą, tai jos paskutinė galimybė išgelbėti ar pagardinti maistą. Prie stalo dūzgia vaikų būrys. Purvini, apiplyšę ir įkyrūs, jie barškina šaukštus, verčia prieskonius.
- Kycia, Kycia, - skanduoja mergiūkštė pati sau šaukštu akompanuodama, taip susilaukia pikto motinos žvilgsnio.
- Neminėk čia to žmogaus, Luka, neminėk.
- Kyciaaaaaa...
Motina sušeria mergaitei per pirštus. Tokia pikta ji būna retai. Kambarius užlieja šaižus vaiko verksmas:
- Kyyyyyyyyycia...
Neilgai trukus namo sugrįžta tėvas, rankomis apsiveja žmonos liemenį ir kužda kažkokias paslaptis ausin, tačiau moteris paslaptims nenusiteikus, ji prunkšteli ir išsineria iš vyro gniaužtų. Užsispyrusiai tylėdama suraiko duoną, nepagarbiai tėkšteli ją ant stalo, nebyliai sukalba maldą, nors jos akys byloja, jog tai labiau prakeiksmas nei malda, ir ima valgyti. Tik pastebėjusi įdėmų vyro žvilgsnį prabyla:
- išsikraustykim, nežinai, kaip man sunku tai pasakyti, bet noriu išsikraustyti iš čia.
- Ar bent nutuoki, moterie, ką kątik pasakei? Tai mūsų namai, aš savo rankom viską čia kūriau ir dabar tu nori išeiti? – tvirtas jo sprandas įrausta, vyras nejuokais susierzina, - išeiti, ji užsimanė išeiti, gal bent paaiškintum?
Moteris kosteli:
- viskas dėl to puskvaišio iš gretimo buto, jis Luką užkerėjo, kvailutė nenutildama apie jį kliedi, o ar matei, kaip jis pasielgė su tais berniokais pievoje?
- Tie berniokai iš jo tyčiojosi, o Lukos toks amžius, įsimyli debesyse susidėjusį vyro veidą ar gražuolį iš reklamos, tai normalu.
- Lukai vos ketveri, - moters akyse blyksteli krislelis, greičiau pykčio, nei liūdesio ašaros, ji ima kvatotis, - keturmetė dar net nežino, ką reiškia įsimylėti. Tas vyras baugus, naktį jis gali įsėlinti į mūsų butą ir nežinia ką padaryti. Mes nieko apie jį nežinome, gal jis koks iškrypėlis vagiantis vaikus. O tas jo žvilgsnis.
Vyriškis apkabina moterį per pečius. Lyžteli skruostą ir padėkoja už pietus.
- einu, - taria, - pašnekėsiu su vaikinais, gal ką sugalvosim, aš neketinu iš čia išvažiuoti.
Vaikai nugarma nuo suolo žemyn, šimto mažų kojyčių bildesys suvirpina orą. Jis atsimuša nuo sienų, pasklinda kambariuose ir kyla kyla aukštyn, susigeria senuose mediniuose laiptų turėkluose, vėl išnyra kitoje jų pusėje ir nusileidžia ant miegančio Katino vokų. Isirausia po oda ir lyg apsėdimas, lyg įkyrus ir neišnaikinamas virusas lieka ten tūnoti.
Katia miegojo ilgai. Užmigo saulei vos perėjus zenitą, o dabar jau ryto saulės spinduliai sukutena akis. Jis praplešia blakstienas. Jau laikas. Išaušo ilgai laukta diena. Pagaliau atėjo laikas Katiai įgyvendinti tai, ką jau taip seniai ruošė, kūrė. Jis atsiremia rankomis į grindis ir pakelia apsnūdusį kūną. Šis laikas ypatingas, Katinas taip pat turi toks būti. Jis nuslenka į vonią ir įskilusiame veidrodyje ima tyrinėti savo atvaizdą. Siauros lūpos, labai vyriškos, tiesi nosis, tamsios akys, susišiaušę, dar miegantys plaukai. Katia šypteli, šukomis drąsiai braukia sulipusias sruogas. Jo riebaluotų plaukų kupeta dabar primena drakulos šukuoseną - atgal nublokšti plaukai ir trikampė jų augimo linija ant kaktos teikė kažkokio kraupaus žavesio.
Šiandien Katinas pabėgs. Jis jau viską suplanavo, viską pasiruošė. Apsirengė tamsiai, taip mažiau kris žmonėms į akis. Jau laikas. Jis apsidairo. Rodos, turi viską, bet verčiau būti užtikrintam. Ir iš tiesų, ant stalo guli nedidelis lenktinis peiliukas raudona rankena. Katia nusišypso, ką tik vos nepaliko paties svarbiausio daikto. Jis susigrūda peiliuką į kelnių kišenę ir apsidairo. Niekas nestebi. Pasiekęs duris visu kūnu prie jų prisispaudžia ir ima klausytis. Tyla, tik kažkur inkščia vaikai ir barška puodai. Katia žino, melas visa tai, gudri iliuzija, leidžianti pasijusti saugiai, bet Katia viską supranta, nekvailas jis, iliuzijomis jo neužkiši. Jis tyliai ir atsargiai atveria duris ir išslenka į suklypusią laiptų aikštelę. Viskas pagal planą, kol kas nesutrukdė niekas. Katinas pasvyra prie medinių turėklų, priglunda prie jų ir sėlina. Du aukštai, vienas aukštas. Priešais jau matyti lauko durys. Jis išsitraukia peiliuką ir turėkle įrėžia kryželį. Kiek daug čia tokių kryželių, Katia nesutrinka, jis ne vienas toks, galbūt dabar kažkur pasauly laimingai gyvena tie, kurie kaip ir Katinas susiruošė iš čia pasprukti, kuriems pasprukti pavyko. Tai suteikia Katinui drąsos. Kažkas sušnara už nugaros. Žmogus. Katia neria į laiptų šešėlį ir tūno ten. Kažkas jį stebi. Nuojauta sako tiesą, laiptais atstraksi suskretusi mergiotė ir įbrenda i tamsą.
- Kycia, Kycia
Jis puola į paniką. Šito neturėjo būti, jo laisvė jau čia pat, už poros žingsnių. Jam tereikia išsprukti iš patamsių ir atverti duris. O tada bėgti. Jis nežino, kas jo ten laukia, bet turi pabandyti. Katinas sutelkia drąsą ir mauna link išėjimo, bet mergaitė čiumpa jį už kojos ir prisispaudžia.
- Kyyyycia... nepaleisiu Kyciaus.
Katinas desperatiškai bando vaduotis iš mažučių gniaužtų, tačiau vaikiūkštis tarsi priaugęs. Jis negali pasiduoti dabar, kai liko tiek nedaug, jis negali sau leisti būti silpnas. Katinas nubloškia mergiotę į šalį ir lekia prie durų. Toji ima verkti, jos verksmas tylus ir skaudus. Sukniubus prie laiptų mažutė trapi figūrėlė, peteliai jos trūkčioja, atgalia ranka ji braukia ašaras nuo purvino veidelio. Katinas sutrinka. Taip neturėjo būti, kodėl jis leidžiasi palaužiamas šito mažo nemąstančio žmogaus. Jis paleidžia durų rankeną ir eina atgal. Mažutis vaiko kūnelis visas tirta, nežinia kas užgavo ir įskaudino labiau, ar aštrios laiptų briaunos, ar tai, jog tai jos mylimas draugas į briaunas nubloškė. Katinas prieina, pasilenkia ir brūkšteli piršais jos skruostelį. Jo sudiržusion odon susigeria jūros vanduo, sūrus jūros vanduo iš mergaitės akių. Katia niekada nematė jūros, bet myli ją visa širdimi. Jis sugniaužia mergaitę stipriomis savo rankomis ir pakelia aukštyn. Verksmas tuojau pat liaujasi. Tik žybsi didelės ir drėgnos mergaitės akys.
- Kycia, - mergiūkštė beveik įžūliai šypsosi tardama pamėgtą vardą.
- Jūra... – taria Katinas. Jis negali atsižiūrėt, kokios gražios jos akys. Katinas nebenori pabėgti, Katinas turi savo jūrą. Jis lyžteli sūrų mergaitės skruostą. Jūra...
Mergaitė sukikena. Išslysta iš stiprių Katino gniaužtų ir nubėga. Dar niekad Katinas nebuvo tiek sutrikęs. Jis nemanė, kad jo jūra taip arti. Jis gali bėgti, žino - vaikas jo neišduos, bet ko jo visas noras tiek sumenko? Raižytos lauko durys dabar atrodo tokios nebereikalingos. Jų atvert nebesinori, noris tik čiupt darsyk mergiūkštę į glėbį ir uost sūrų jūros kvapą nuo jos blakstienų. 



Lukos motina buvo žavi moteris. Neypatinga gražuolė, bet žavi. Lukos tėtis – tvirtas ir linksmuolis, niekada rimtai nežiūrintis į žmonos rūpesčius. Abu stebėjo, kaip auga jų vaikai. Džiugiai ir kartu su nerimu dalino kaimynams išaugtus jų drabužėlius, pirko naujus. Luka buvo jauniausias vaikas šeimoje. Tėvai meiliai glostė vyresnėlius, netrukus baigsiančius mokyklą, o Luka glostoma nesileido. Savarankiškas vaikas. Jie išleido Luką į mokyklą, stebėjo, kaip kasdien ji grįžta vis vyresnė, gudresnė, vis svetimesnė. Namų jie taip ir nepaliko. Kad ir ką besakytų, čia jiems buvo gera. O vaikai vis augo..
Katinas tebegyvena keliais aukštais aukščiau. Nebebando jau jis iš čia pabėgti, tik vis išslenka nedrąsiai pasiklausyti jūros ošimo kaimynų mergaitės plaukuose. Nežinia kiek laiko jau praėjo nuo jų pirmojo susitikimo, o Katia vis pasičiumpa ją laiptinės tamsoj ir bando užuosti sūrų vėsumą.
Katinas ruošiasi. Šiandien toji diena, jo plaučiai pasiruošę sugerti tūkstantį tonų vandens, milijoną litrų druskingo oro. Ypatinga diena, jis taip jos laukė. Katia remiasi rankomis, keliasi. Eina vonion, skutasi. Ruošiasi susitikimui. Laikas. Jis apsidairo, ar nieko nepaliko. Yra tikras, kad turi viską, ko reikia, tačiau verčiau neapsigauti. Akys užkliūva už lenktinio peiliuko raudona rankena. Šveicariškas geras peiliukas. Katinas čiumpa peiliuką nuo stalo ir ima rakinėti panages. Baigęs darbą nušveičia įrankį žemėn ir apsisuka. Šiandien nieko aštraus jam nereikia, susitikt eina su švelniausia būtybe pasaulyje, su savo jūra.
Jis lėtai praveria duris ir švilpteli, įdomu, ar kas nors mato? Katia norėtų, kad kas jį pamatytų šitokį laimingą, jis garsiai žengia pirmuosius žingsnius. Grindys girgžda, tačiau nepakankamai garsiai, kad sutrauktų kaimynų dėmesį. Ir nereikia. Katinas nori vienas mėgautis savo radiniu. Jis leidžiasi žemyn, laiptelis po laiptelio, prigludęs prie turėklų dairosi, ar nevėluoja? Išdidžiai praeina atviras kažkokio buto duris, girdi lėkščių skimbčiojimą ir linksmą juoką. Įsliuogia į tamsą ir laukia. Netrukus šviesiame tarpdury pasirodo laibas siluetas. Jis vis mąžta mąžta, kol galiausiai lieka neįspūdingas, neaukštas ir apvalokas. Mergaitė stovi ir dairosi, jos didelės akys lėtai mirkčioja:
- Katine..
Katinas džiūgauja – atėjo, atėjo. Ištiesia delnus iš šešėlių ir laukia, kol mergaitė jais apsigaubs. Ir ji apsigaubia. Susisuka Katino glėby ir tyliai ten yra, kvepėdama jūra. Katinas giliai giliai į save traukia tą kvapą, tačiau jokio sūrumo, jokios drėgmės, tik nebyli bekraščio vandenyno vizija. Iš pasitenkinimo ima murkti. Mergaitė įsitempia. Jai pirmąsyk užkliuvo Katino murkimas. Ji išslysta iš Katios rankų ir užbėga laiptais aukštyn. Dar apsisuka, pastebeilyja į Katiną kamputy tupintį ir smunka vidun. Paprastas Katios pasaulis netikėtai įskyla. Kodėl tai truko taip trumpai, jis juk taip šito laukė ir viskas baigės. Atsistoti, kilti, kopti, lipti. Smukti pro duris, jas vikriai užverti ir vėl pasilikti vienam. Katia paslikas griūna ant grindų, koks liūdesys.
Dar iš įpročio Katinas kelias anksti, išsikrapšto panages, susišukuoja ir leidžiasi laiptais žemyn. Ten laukia, tyliai stebi įeinančius ir išeinančius. Luka prabėga pro jį, kliudo ištiestus jo delnus, sukniumba, kaip tąsyk, pirmąjį kartą. Katia skuba padėti, apglėbia jos jauną kūną ir kelia. Mergiotė žvygteli ir ima draskytis.
- paleisk, paleisk, iškrypęs kvaily.
Katinas nesupranta. Prispaudžia mergaitę dar arčiau savęs ir nepaleidžia, o jei kas atsitiks? Iš buto priešais išlekia moteris. Stamboka ir tvirta. Ji suspiegia pamačiusi keistą vaizdelį ir puola nagais draskyti Katiną. Lupte išlupa savo mergaitę iš vyriško glėbio ir kūkčiodama vedasi vidun.