Apie lietuvius ir pasaulį

Mes daug radome ir dar daugiau praradome. Žiūrėjome, kas krenta iš dangaus. Tai krito į mūsų galvas, ir daug mūsų žuvo. Bet tai buvo kasdienybė. Ir Dievo bamba buvo tarp mūsų. Ir virš mūsų Dangus buvo visų arčiausiai. Ir visi ten įlipome. Bet ten nebuvome. Ir šviesa buvo tamsa. Tamsa dužo į aštrias šukes ir smigo į mūsų širdis. O kai kažkas pasakė, kad mes neturime širdžių, niekas tuo nesistebėjo. Gali būti, pagalvojo ne vienas. Ir nieko tai nejaudino.
Bet baigėsi naktis, reikėjo keltis. Ir buvo visi pikti, norėjo žudyti savo artimą ir geidė artimo moters. Saulė nepasirodė, bet diena prasidėjo, ir nieko tai nejaudino. Kažkur buvo jūra, o gal jau ir nebuvo. Taip artinosi į Žemę Juodasis Angelas.
Jis jau buvo čia, tarp mūsų. Sėdėjo su mumis, gėrė mūsų vyną, bučiavo mūsų merginas ir dovanojo joms savo juodus briliantus. Jį mylėjo daug merginų. Jos buvo pasmerktos.
Mes visi buvome pasmerkti. Daugelis – už dyka. Ir galvojome, kad tai – gyvenimas.
Mes gailėjomės, jeigu artimas staiga mirdavo. Mes norėdavome, kad artimas būtų palengva nukankintas. Ir Mėnulis šypsojosi lygiai taip pat, kaip ir visada. Buvo raudonas. Bet jo kitos mintys.
O Dievas galvojo apie boružę. Jos vos nesumindžiojo praeivis, bet ji išsigelbėjo. Ir Dievas džiaugėsi.
Tada atėjo Pasaulio pabaiga.
Po to valstietis paskerdė kiaulę, nes artėjo Kalėdos. Reikėjo valgyti.
Tada visi ir viskas žuvo, ir nieko neliko.
Žuvo ir boružė. Ir Dievas liūdėjo.
Pasikeitė nuotaika. Teliko taškas.
Valstietis pradėjo rūkyti dešras. Reikėjo valgyti. Išrūkytas dešras nuvežė į miestą sūnui, kuris ten mokėsi. Sūnus džiaugėsi, ir pradėjo naują Pasaulį. Jis tarė pirmąjį žodį. Bet niekas neišgirdo, nes buvo užsiėmę savo reikalais. Ir Dievas nuėjo.
Taip prasidėjo Naujas Pasaulis.
Ir Dievas žiūrėjo pro debesis.Nusileido Saulė, ir Dievas nuėjo miegoti. Taip prasidėjo pirmoji Naujojo Pasaulio naktis.
Žmogaus sūnus atsargiai supo Dievą savo delne, kad tas neprabustų ir miegotų iki pat ryto.