505

Paėmiau raktus nuo staliuko, puikiai žinodamas, kad atgal jų padėti nebegalėsiu dėl paprasčiausios priežasties: man paėmus raktus, staliukas dingo. Keliauti sapnuose gerai todėl, kad niekada nereikia temptis papildomo bagažo. Vila sėdėjo ant kušetės suspaudusi rankas tarp tamsiomis pėdkelnėmis aptemtų šlaunų. Švelnūs kaštoniniai plaukai krito jai ant nuogų pečių.
- Jau? – paklausė ji.
Aš linktelėjau. Dar vienas sapnų privalumas – ji supranta mane be žodžių.
Išėjau pro duris vienmarškinis – kaip ir dera – sukdamas raktų žiedą ant piršto. Koridoriuje nebuvo nė gyvos dvasios, ir aš nuėjau prie lifto su kiekvienu žingsniu panardindamas kojas į minkštą, gilų, austrių spalvos kilimą. Paspaudžiau patį apatinį mygtuką ir jis bukai klaktelėjo. Prisiminiau, kaip tėvas atšaudavo lagamino skląsčius, tik tas garsas, palyginus su šituo, buvo aštrus kaip skustuvo ašmenys.
Lifto durys prasivėrė ir aš įlipau, padėkodamas pagyvenusiai poniai su dekoratyviniu šuneliu ant rankų. Ji nusišypsojo parodydama neryškius dantų kontūrus ir durys užsivėrė.
Vestibiulyje manęs laukė jaunas vyras atgal sušukuotais plaukais. Jo akys atrodė apsiblausę ir mane apėmė keistas jausmas, kad netrukus pradėsiu šlapintis. Žinoma – kaip ir daugelį sykių prieš tai – nieko panašaus neatsitiko. Vyrukas ištiesė ranką.
- Misteris Frėjus, - prisistatė jis.
- Malonu, - pasakiau.
- Palydėsiu jus iki jūsų automobilio.
Mes skubiai perėjome likusį vestibiulio gabalą, beveik bėgte, ir pasiekėme judrią didmiesčio gatvę. Prie šaligatvio prisišvartavęs mano laivas žibintų šviesomis varstė juodą naktį.
- Būkite atsargus, - pamokė Frėjus. – Nepaleiskite vairo, kad ir kas nutiktų. Taip pat...
Aš sutikau su viskuo ir dar daugiau. Galiausiai misteris Frėjus pasišalino palikęs mane su į laikraštį suvyniotu pluoštu žalių. Paketas šildė ranką, tačiau nebuvau visiškai tikras, kam man jis reikalingi. Atsipalaidavęs švystelėjau jį ant galinės automobilio sėdynės ir sėdau prie vairo. Manęs laukė ilgas kelias, neturėjau kada gaišti.
Jau važiuodamas už geros mylios prisiminiau, kad pamiršau užsukti į viešbučio tualetą. Už miesto sustojau degalinėje ir pasinaudojau juo ten. Akimirką mane užliejo nuostabus šilumos ir vienybės pojūtis, paskui skubiai užsisegiau klyną ir pasileidau link savo automobilio. Žmonės nesustingo ir nežiūrėjo man pavymui išpūtę akis. Jie tiesiog stoviniavo ar lyg niekur nieko užsiiminėjo savais reikalais. Man teko prasibrauti pro būrelį nepilnamečių merginų, susitelkusių ties laikraščių ir žurnalų stendais, kitą sykį kelią link išėjimo pastojo pagyvenęs vyriškis, mėginantis prisideti cigaretę, tačiau nepraėjo nė penkios minutės ir buvau lauke. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir sėdau už vairo. Variklis užsivedė tik iš trečio karto, nes mano rankos šiek tiek drebėjo.
Naktis buvo rami ir šilta. Važiavau atlošęs galvą, akimis matuodamas dangaus skliautą. Retkarčiai dėl smagumo nuspausdavau greičio pedalą, tačiau garso signalo spustelti nedrįsau. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios ir tyla apgaubė mane ir mano laivą, mes vieniši skriejome naktyje. Kelis kartus prasilenkėme su šviesomis, kurios lėtai judėjo priešinga kryptimi. Tai galėjo būti žmonės, nešini žibintais, arba ūkininkų fermos. Oras apie judančias šviesas sutirštėdavo ir neleido geriau įsižiūrėti. Kelis kartus vos nepraradau sąmonės, iš nosies pasipylė kraujas, tačiau tai buvo menkniekiai palyginus su tuo, kas mane pasitiko įvažiavus į Či.
Nuo tada, kai paskutinį kartą lankiausi Či, praėjo daugiau nei trys dešimtys metų, skausmingų atodūsių miestas. Seniau man ten netgi patiko – turėjau tokią mergaitę, vardu Frensė. Dažnai atvažiuodavau į Či jos aplankyti. Tuomet miestas man asocijavosi su jos akimis. Tokių tamsių akių neįmanoma išmesti iš galvos. Viskas pasikeitė pamažu, vieną rytą – labas rytas! – jos akys apsiblausė. O gal jos apsiblausė jau vakare, mano regėjimas sutemus pasidaro šūdo vertas. Vėliau dar mėginau ten gyventi, bet su kiekviena diena ėmiau vis labiau ir labiau neapkęsti miesto, kuriame palaidojau savo meilę. O gal ir ne. Gal aš viską tik išsigalvoju, nes sapnai tuo ir patogūs – sakyti tiesą praranda prasmę.
Kaip bebūtų, aš išvažiavau iš greitkelio ir patekau į bundantį skausmingų atodūsių miestą. Rytą visada sunkiau – visas ražymasis ir žiovulys – nubudęs šalia žmogaus, kurio nemyli, visada pasijunti truputį nejaukiai.
Važiavau neviršydamas greičio – tai sulėtindamas, tai vėl paspausdamas – kiek leido spalvoti kelio ženklai. Nebejaučiau subinės, ir tuo pačiu tarsi sėdėjau ant kieto, grubaus ledo luito. Vėl pajutau nedrąsų kutenimą papilvėje, žadantį lietų nemalonumų, o gal tik lietų. Vyras, atidarantis žuvies krautuvėlę, man pamojo. Aš atsakiau jam tuo pačiu ir jis prisidengė burną nusižiovaudamas. Tolesnis kelias susiliejo į savotišką miglą, kurioje tarpais išryškėdavo tam tikri fragmentai – moteris, renkanti butelius, nususęs šuva, bėgantis per pėsčiųjų perėją, sugedęs valytuvas, piestu pasistojęs tiksliai priekinio stiklo plote man tarp akių.
Paskui ėmė palengva lynoti. Manęs tai nenustebino, tik dar vienas akcentas įsiliejo į tą vaizdų, garsų ir kvapų maišalynę. Gabalą kelio susitelkiau ties dilema ar vertėtų pakelti stogą, bet lietutis netrukus visai liovėsi ir šviežias drėgmės kvapas mane atgaivino geriau, nei rytinis dušas. Sustojau ties vienu iš daugelio toje miesto dalyje išsibarsčiusių popigių viešbutėlių. Jau rengiausi prisiregistruoti, kai prisiminiau pluoštą banknotų, suvyniotą į laikraštį ir gulintį kažkur mano automobilyje. Atsiprašiau vyruko registratūroje.
- Nieko baisaus, misteri, - atsakė jis.
Jau rengiausi išeiti, kai vyrukas paklausė:
- Atsiprašau, žinoma, nepatogu prašyti žmogaus taip anksti, bet gal galėčiau jus apklausti?
Aš sutikau būti apklaustas ir vyrukas iš registratūros mikliai susakė man klausimus iš kažkokios anketos, kurių turėjo visą krūvą. Paklausiau, ar man nereikia jos užpildyti, jis pasakė, kad nenori manęs gaišinti ir pats turės laiko užpildyti anketai, tereikia atsakyti į kelis klausimus. Atlikęs apklausą jis man nuoširdžiai padėkojo ir palinkėjo geros dienos. Apklausa buvo susijusi su skirtingomis socialinėmis grupėmis ir jų sąveika visuomenėje. Klausimai nebuvo sunkūs. Išeidamas aš jam pamojau, jis man atsakė tuo pačiu.
Išėjęs į gatvę iš pradžių nesumojau ką daryti. Paskui prisiminiau, kad turiu susirasti pinigus. Jie buvo palindę po mano sėdyne. Tikriausiai vakar juos atsakančiai švystelėjau. Atsisėdęs už vairo išvyniojau paketą ir paglosčiau pinigus. Malonus, šiltas jausmas. Užvedžiau variklį mąstydamas, kur geriau važiuoti. Išsirinkau visai padorų viešbutėlį centre. Registratūroje dirbo maloni mergina. Man pasiteiravus, ar ji nenorėtų manęs apklausti, ji, atrodo, pabūgo daugiau, nei nustebo. Iš jos akių mačiau, kad Či ne tiek jau daug pasikeitė nuo paskutinio mano apsilankymo. Ir tik į blogąją pusę.
- Tai toks darbinis pokštas, - pasakiau jai maloniu, raminančiu balsu. – Ir policininkams kartais į sveikatą papokštauti.
Įtampa atlėgo ir ji nusišypsojo. Netgi nuoširdžiai, tikriausiai juokdamasi iš savęs, kvailės, pasibaidžiusios, kaip dabar atrodė, visiškai padoraus kliento. Bet toks pasišaipymas iš savęs retai kada būna nuoširdus, nes per greitas, baimė taip greitai nespėja nuspausti šalin.
Ji man davė kambarį su vaizdu į ežerą – vieną iš ežerų. Eidamas dairiausi po vestibiulį, bet nepamačiau nė vieno pažįstamo veido. Tie veidai gyveno tik mano atmintyje, bet ir ten jie buvo pernelyg neryškūs, išblukę. Nebetinkantys dabarčiai, net jei ji ne tiek jau daug tesiskyrė nuo praeities.
Lifte kilau vienas, nes rytas buvo ankstyvas, o žmonės šiais laikais mėgsta pamiegoti. O gal taip tik atrodo. Gal jie nori, kad viskas taip atrodytų.
Kambarys buvo tvarkingas, ežero paviršius blizgėjo saulėje. Atsisėdau ant lovos, sugniaužiau baltą paklodę ir patryniau tarp pirštų. Rytą visada sunkiau – visas tas ražymasis ir žiovulys. Žmonės pasikeičia neatpažįstamai.
Telefonu užsisakiau pusryčius, juos atnešė po dešimties minučių. Pažiūrėjau rytines žinias ir sukirtau tris keptus kiaušinius ir dubenėlį grikių košės. Jaučiausi prislėgtas, maistas mane užpildė, bet nesuteikė pasitenkinimo. Rakinėdamas dantis plastmasiniu dantų krapštuku, paskambinau ir paprašiau, kad atneštų alaus. Jokių gėrimų iki penkių popiet. Bet Či šita taisyklė niekada negaliojo.
Atsibudau jau po pietų, pro langus spigino saulė. Galva skaudėjo – ar nuo kaitros, ar nuo įtampos – nežinau. Pasiėmiau savo raktelius – staliukas tvarkingai išnyko kaip dūmas, ir butelį alaus. Eidamas pro registratūrą ketinau atsisveikinti su mergaite į juokingus ragelius susuktais plaukai (ta pačia, kuri nesuprato mano pokšto; bet ir aš pats nemaniau, kad jis buvo juokingas), tačiau jos kaip tyčia nebuvo. Kurį laiką luktelėjau, bet laikas negailestingai bėgo ir man teko sekti paskui.
Sėdau į savo laivą ir nulėkiau sausakimšomis Či gatvėmis taip greitai, kaip tik galėjau. Po valandos buvau ne tik reikiamoje miesto dalyje, bet ir reikiamoje gatvėje. Papilvėje – vėl kutenimas, pranašaujantis lietų, bet aš apsimečiau jo nepastebys. Kartais tai labai veiksminga.
Sustojau kitoje gatvės pusėje. Pro namo, netoliese kurio prisišvartavau, langą žvelgė moteris. Aš jai pamojau, ir ji atsakė tuo pačiu, priedo padovanodama šypseną. Paskui dingo kambario gilumoje. Visiškai kasdieniškai palinkau virš keleivio sėdynės ir pasirausiau dėtuvėje. Žmonės paprastai čia laiko galybę naudingų daiktų. Aš nebuvau išimtis. Susiradau pistoletą ir įsikišau jį į švarko kišenę. Kai kalbu apie darbą, nemėgstu leistis į smulkmenas – tiesiog išsitraukiau iš dėtuvės pistoletą ir įsidėjau į švarko kišenę.
Automobilį palikau tvarkingai pastatytą visai taip, kaip reikalavo spalvotas ženklas per kelis žingsnius nutolęs nuo mano laivo priekio. Išsiblaškęs nupėdinau prie namo kitoje gatvės pusėje, jį supo tvarkingai nubaltinta tvora. Žinoma, man reikėjo šito namo, tačiau kažkas papilvėje sakė, kad bus lietaus, arba nemalonumų. Či – keistas miestas, čia amžinai nutinka kas nors nelaukto.
Nedideliais akmenėliais nubarstytu takeliu nuėjau link priebučio, užkopiau laipteliais ir pabeldžiau į duris. Paskambinau į duris. Kartais taip lengva susipainioti. Ilgai niekas neatidarė, dar tiksliau – nebuvo girdėti nė garso. Pagaliau link durų kažkas pajudėjo. Žingsniai buvo ir lengvi ir sunkūs tuo pat metu. Duris atidarė maloni pagyvenusi ponia. Jos veide švietė sutrikusi šypsena, tarsi ji jaustųsi kalta ir norėtų manęs dėl kažko atsiprašyti.
- Taip?
- Sveiki, misis Roberts. Aš vadinuosi Džonis Svigeris. Iš socialinės rūpybos.
Ji ėmė jaustis dar nesmagiau, mačiau iš akių. Tarsi kaltė, slėgusi jos pečius iki šiol, būtų padidėjusi kelioliką kartų.
- Svigeris? Dėl jūsų pensijos?
- Taip? – paklausė ji lyg ką tik iš komos pabudęs jaunuolis.
- Kurios jums neišmokėjo du pastaruosius mėnesius, - priminiau.
- A, taip. Prašom užeiti vidun, misteri Svigeri.
Ji pasiūlė man nusivilkti švarką, bet aš atsisakiau. Ji pasodino mane ant sofos mažytėje, perkrautoje baldais, daiktais ir senais prisiminimais svetainėje ir pasiūlė arbatos. Aš paklausiau, ar galėčiau pasinaudoti tualetu, ir ji sutiko.
- Viršuje gyvena mano vaikaitis, bet jis tikriausiai miega užsirakinęs duris, - pasakė ji. – Tualetas bus koridoriaus gale.
Kol ji kaitė arbatą ir darė dar bala žino ką, aš užlipau laiptais ir nuėjau prie durų, kurios – ji visiškai neklydo – buvo užrakintos. Tokiems atvejams kelnių kišenėje visada nešiojuosi tam tikrą prietaisėlį. Spyna kalktelėjo, kiek kitaip nei lifto mygtukas ar tėvo lagamino skląsčiai. Tai buvo malonus ausiai garsas – nei aštrus, nei bukas, o toks per vidurį. Kambaryje buvo daug visokio šlamšto, taip pat lova, kurioje gulėjo jaunuolis. Jis mėgojo ant pilvo, persikreipęs kone įstrižai, keistai susilenkęs, viena ranka kabėjo nuo lovos krašto. Iššoviau dvi kulkas jam į pakaušį, jis dukart kruptelėjo ir nurimo. Aš pataisiau apklotą, užrakinau duris, pasinaudojau tualetu koridoriaus gale ir nusileidau į svetainę. Moteris pavaišino mane arbata su sausainiais, aš paaiškinau jai problemas ir nesusipratimus, dėl kurių ji du mėnesius nesulaukė pensijos ir sumokėjau jai grynais. Ji atrodė laiminga, kai aš išėjau. Pamojo man nuo tarpdurio, aš atsakiau jai tuo pačiu.
Sėdau į savo laivą, užvedžiau variklį ir jį užgesinau. Nesinorėjo niekur važiuoti, nes tokį poveikį Či man visada turėjo. Tik Vilos paveikslas, iškilęs man prieš akis, jos rankos man aplink kaklą. Ir tikriausiai ašaros, nes aš visuomet pasiduodu moters ašaroms. Visa tai ir nė kiek ne daugiau, privertė mane iš naujo užvesti variklį ir dingti iš tos prakeiktos vietos.