Vaizduokliai

Mergaitė pamatė jį per stiklą. Atpažino, tačiau suprato kad nepažįsta. Atrodė nebe patrauklus. Netgi pasenęs! Tiek pasenęs, kiek gali būti pasenęs dvidešimtmetis... Juokinga, bet tikrai kažkas tokio buvo atsitikę, gal truputį praplikęs?

Garsiai ištarė jo vardą. Be jokio nepatogumo, kuris jaučiamas minint slaptą simpatiją. Po to dar garsiau suabejojo ar čia tikrai jis.

Mergaitė nenorės pažindintis. Iš naujo. Ta prasme vargintis. Juk niekas su negražiais nesivargina – jis nebe atrodė toks aukštas kaip tada. Klaiki senamadiška šukuoseną. Jėzau,. ar ta merga šalia negali jam to pasakyti! Alus pakoregavęs figūrą. Ir dabar laikė butelį lyg jam būtų vis vien. Keistas. Nusistebėjo. Nors... keistas buvo visada.

Jautė kad ir jis antrąkart nekalbins. Nes pirmąkart (nors šansų buvo) nepavyko: tamsu, girtos akys, šūdina muzika, dūmų išgraužtos gerklės.

Dar porą akimirkų, dangstydama akis nuo plieskiančios saulės, stebėjo jį pro purviną, apklijuotą kažkokiais draiskalais, vitrininį langą.

Po to susierzinusi (pati sau): ar kas nors kada nors rodo tikrąjį vaizdą?


Einam parūkyt. Einam parūkyt. Einam parūkyt? Einam.
Viena akimirką, atrodo kad visi susėdo šeimyninei nuotraukai. Arba ne. Kažkas pasakė: jus rodys per televiziją. Taigi: visi prie sienos, veidu į upę. Pažįstami veidai – vieni tikri, kiti ne. Juokitės. Ne. Keikitės. Ne. Klausinėkit. Ir klausiamai atsisukit. Kai bus bum! Fejerverkas.