Kažkas keisto ir neapčiuopiamo 2

Prabėgo jau daug metų, tačiau ji vis tiek tebesišneka su jais.

- Sveiki! Tai ir vėl aš. Tik nauja diena ir aš, - sušnibžda fėja Klėja ir nusišypso.

Nusišypso tokia pat vaikiška šypsena kaip ir prieš daugelį metų. Ir verkia lygiai taip pat. Tik dabar rečiau, nes ji jau didelė. Fėja Klėja jau viską supranta. Tie netikėtai dingę žmonės grįždavo jos sapnuose, jos pasąmonėje. Ji matydavo artimuosius taip aiškiai, kad net kartais pati išsigąsdavo, negalėdavo tuo patikėti. O juk ir nereikėjo – ji viską žinojo ir suprato, kad viskas nebus taip, kaip kažkada buvo.

Nuo to laiko, kai ji buvo maža vieniša mergaitė, daug kas pasikeitė. Į jos gyvenimą atėjo daug naujų žmonių, nors kartais jai buvo su jais nejauku, kartais fėja jų net bijodavo, tačiau viską slėpdavo savyje. Juk Klėja buvo taip pratusi. Iš jos gyvenimo taip pat pasitraukė daug žmonių. Žmonių, jau spėjusiais tapti brangiais, tačiau niekada neatstosiančių vaikystėje prarastų.

Kad ir kaip viskas pasikeitė, tačiau vienas dalykas liko nepasikeitęs – ji kaip ir anksčiau šnekasi su veidrodyje gyvenančiais padarais. Dabar ji kasdien didžiulį veidrodį išnešdavo į lauką, kad jame esantys galėtų džiaugtis saule ir kiekviena nauja diena taip, kaip ir ji džiaugiasi. O džiaugiasi fėja todėl, kad supranta, jog vieną dieną viskas baigsis ir ji nebegalės džiaugtis saule, lietum, paukščiais ir viskuo, ką mato dabar. Bet Klėja čia įžvelgia ir kitą pusę, galbūt net geresnę ir džiaugsmingesnę. Juk tada ji galės būti kartu su artimaisiais, kurių neteko. Ji galės juos apsikabinti ir ilgai ilgai laikyti savo glėbyje. To ji labiausiai trokšta. Apie tai begalvodama ji pamiršta viską aplinkui ir sukasi, sukasi ištiesus rankas į šalis. Tada pradeda garsiai juoktis. Nuoširdžiai. Labai mažai žmonių yra pasaulyje, kurie moka nuoširdžiai juoktis, o ypač fėjos pasaulyje. Tačiau ji tai sugeba. Iš jos atėmė viską, kas jai buvo brangiausia, bet tik ne nuoširdumą. To niekas niekada nepadarys kad ir kaip norėtų. Juk iš mažo vaiko tai sunkiausia atimti. Taip, fėja jau suaugusi, tačiau viduje vis dar yra ta pati maža, naivi, bet tuo pačiu bebaimė mergytė.



Tekstą skiriu Dovilei JAV - tokiai pačiai mažai mergaitei, kuri visur sugeba įžvelgti kažką, kuo moka džiaugtis.