ir vėl...

Atsigulus ir žiūrint
Į tai, ką žmonės vadina dangum
Tik akys užmerktos
Nebetiki laime ar tyru žmogum.
Viltis - paskendo, manęs nepalaukė
Bet silpnumo akimirka
Apsisukus, nes ir vėl bijai laukti
Juk laukimas - tikėjimas
O tikėjimas - baimė
Baimė realybės, kuri verčia skandintis.
Kvapas žolės, ant kurios vėl guli
Galėtų jau būti kitoks
O vėjas galėtų sakyt kažką naujo
Dėja...
Ir vėl nusigręži iš baimės
Nusigręži nuo noro pažinti
Pažinti tai kas vis dar slapta
O galbūt ir viską prarasti.
Žmonės sako: yra dangus
Bet drąsiausių ten nepriima...
Kai stovi pilnas drąsos
Atrodo, jog erdvė - beprasmė
Ir viskas jau prarado esmę.
Keista, būti trenktam, drąsiam
Bet nesugebėti padaryti elementariausių dalykų
Kažką pasirinkti, bet kam?
Juk ir vėl apsisuksi...