Smėlio pilis

Išniręs iš už kampo senis tris kart nusispjovė, o jo lazda tuos pačius tris kartus sunkiai dunkstelėjo atsitrenkdama į išdžiūvusią žemę. Senis, matyt, buvo prietaringas. Tada primerkęs akis žvilgtelėjo į dangų . Kieme žaidė vaikai. Smėlio dėžėje radosi širdelių, stačiakampių, skritulio formos pilys.
- Aistute,  namo blynų, - skardžiabalsė mergytės mama šūktelėjo berods iš septinto aukšto.
Mergaitė susirinko savo formeles, rūpestingai iškratė smėlį ir pasičiupus kastuvėlį pasileido namo. Kita ir toliau kuitėsi dėžėje, tarsi Aistutės apskritai nė nebuvo. Senis prisėdo ant smėlio dėžės krašto. Ji, pasipuošusi žalia suknele su geltonais drugeliais, pasižiūrėjo į jį didelėmis žalsvomis akimis.
- Žaisi?
Senis įdėmiai nužvelgė mažylę ir jos statinius. Pasiraitojo nudiržusių marškinių rankoves.
- Nori? - Ji vėl paklausė, ištiesdama žuvytės formą, kurios uodega buvo apskilusi.
Senis lėtai papurtė galvą: - Turėkis, - ir ėmėsi darbo.
Sudiržusiomis raukšlėtomis rankomis jis rausė drėgnesnį smėlį. Jo pirštai lėtai lipo pilies sienomis. Pirmu, antru, trečiu aukštu.  Ir viršuje kilo nedideli bokšteliai, apjuosę centrinį bokštą. Siauras takelis ir vartai, tvora su netaisyklingos formos viršūnėlėmis. Mergaitė sėdėjo nė nekrustelėdama, taip plačiai išsižiojus, kad rodės, jog kuris nors drugelis pakils nuo jos suknelės ir nutūps ant lūpos.
- Ar  žinai kas čia gyvena? – paklausė senis, jo lūpų kampučiai pakilo ir akys žybtelėjo taip, tarsi sugalvojus pačią sukčiausią mįslę.
Mergaitė tarsi nubudus iš sapno susimąstė. Ji juk nematė, kas ten gyvena.
- Ten gyvena vaikai. – galiausiai tarė, taip pabrėždama kiekvieną žodį, jog nė vienas iš jų tiesiog negalėjo būti netiesa.
- Vaikai...., - šyptelėjo senis, - tegu gyvena, - pratarė nusileisdamas.
Matyt, buvo pietų metas.
- Indre, namo. Košė atšals,  – šį kartą prabilo penktojo aukšto balkonas.
Mergytė, pažvelgė į senį:
- Pasaugosi? Gerai? – labai rimtu balsu paklausė.
Senis tik linktelėjo galva.


Po pietų, Indrė pašokusi nuo kėdės, skubiai segėsi batelius. Jos mamai ji priminė tėtį, kuris, skubėdamas į naktinę pamainą, ne mažiau karštligiškai audavosi batus, sagstydavosi striukę ir kartais čiupdavo skėtį. Dabar jis miegojo. Indrė nustriksėjo laiptais žemyn. Pasiruošusi perimti budėjimą prie vaikų pilies. Senio nebebuvo. „ Taip negalima“, - pagalvojo ji. Bet pilis tebestovėjo. Danguje kaupėsi debesys. Mama neleis jai būti lauke. Indrutė pasileido tekinomis namo. Paprašiusi stiklinės sulčių, ji nieko nelaukus pačiupo tėčio skėtį ir vėl nubildėjo laiptais žemyn. Šalia pilies ji iškasė didelę didelę duobę. Į ją butų tilpęs visas jos kastuvėlis. Rūpestingai išskleidusi skėtį, ji įkišo jo kotą ir smėliu bandė jį kuo tvirčiau paramstyti. Galiausiai pilis stovėjo uždengta didelio juodo skėčio, o viršum jo telkėsi dideli lietaus debesys. Indrutė neklydo. Vėl prakalbo penktojo aukšto balkonas:
- Namo. Matai, tuoj lis. Sušlapsi.
Visą vakarą lijo. Televizoriaus ekrane keisti kampuoti žmogeliukai transformuodavosi į baisingus dinozaurus. Ir kariaudavo su paslaptingais požemio valdovais. Indrutei taip nepatiko. Už lango buvo tamsu. Pasilypėjus ant kedės ji pažvelgė žemyn. Jai atrodė, kad ji mato tėčio skėtį, įkastą į smėlį. Po juo lakstė pilies vaikai, šokinėdami po mažas balutes. Indrutei patikdavo balos. Po lietaus ji susirinkdavo mažų akmenukų ir juos mėtydavo į balutes ar net visas balas. Kartą jį aptaškė pro šalį ėjusį poną, kuris labai supyko. Tokie ponai jos pilyje negyveno.

Buvo gražus rytas. Švietė saulė. Indrutė išbėgo į lauką. Balos buvo beveik išdžiūvę. Bet skėčio nebebuvo. O pilis buvo pavirtusi į šlapio smėlio masę.

Indrutė neverkė. Ji žinojo, kad pilies vaikai spėjo pabėgti. Ir kartu su lietaus lašeliais skraidė po dangų. Ji tiksliai nežinojo, kur dingsta lietutis nukritęs ant žemės, bet buvo girdėjus, kad jis mažučiais lašeliais pakyla atgal į dangų, kad kitą kartą, kai vėl nebeturės ką veikti, galėtų lyti. Ir jai atrodė, kad ji matanti, kaip paskutinieji pilies gyventojai, tarsi raiteliai, tvirtai įsikibę kyla su lietaus lašeliais aukštai aukštai. Primerkę akis, kad neakintų skaisčiai šviečianti saulė.