Kas vakarą po pilnatį

Kas vakarą semiu po samtį sraigės
ji švyti fosforuodama levandom
bet neužuodžiu dūmų baldžiui baigus
statyti suktą spyną, baltą sraigtą

kas vakarą vedžioju ratais tylą
ir įkrentu į basą karvės dėmę
trenkiuos kamuoliuku žaliuot pavydu
Į pastatytą it žoliapjovė kareivį

kas vakarą sulaukiu tokį laiką
kuriam nevyriškas plojimas į kasetę
o senas gomurys atkosti vaiką
nepersveria ir mušas pasiritęs

kas vakarą nesibaigia dievulis
dar vienas dėdė be barzdos, paliegęs
girdžiu už durų meldžiasi bobutė
pasverdama kiek vakarų palikę.

tas vakaras kurį semiu po sraigę
iškišdamas beskonį savo kirvį
Palieka manyje dar vieną kreivę
ir miršta ties delnų garsu devyni.