Apuoko liudesys

Sėdėjo medyje apuokas -
Žiūrėjo įdėmiai į juodą žemę.
Ir klausės kaip visas pasaulis juokias
Pamynę po kojų tikėjimą seną.

Skaudėjo senajam apuokui širdis,
Kad pamiršo tauta, kur tikroji tiesa,
Kad nežino, iš kur ir kas esanti ji,
Kad užgesus šventosios ugnelės šviesa.

Ir krito jo mėlynos plunksnos į žemę,
Palietusios ją virto vandeniu tyru.
Kiekvieno iš mūsų gyvenimą lemia
Dievai ir Gamta - štai iš kur esam kilę.