Pėdsakais atgal

Mirtis man moja geležiniais sparnais,
Pabalnojusi vėją, įsikniaubus delnais
Paskutinio atodūsio laukia, galais
Nusibaigs kol kas nors. Vakarais
Vėl sugrįžta, papūsti į miglą
Vėl verčiamas vėjas paspringsta
Kerais. Ir pakvimpa moters migdolais
Saldžiais uždusinto vėjo geltoni
Plaukai...

Prisimenu, stovėjau aš prie
Karsto savo seno tėvo: palaikai balti
Jau į dulkes virsti pradėję...
Ak, štai vėl tas salsvas kvapas ir
Tvyro ore,
Kaip senais vakarais padangių migla
Jau ir čia
Dūmais grįžta atmintim pratrinta.