Priešpaskutinė apokalipsė

bandydamas prisiminti nereikšmingas
smulkmenas ir povandenines odisėjas
gyvenau ramią nedidelio žmogaus būtį

pražudydavo mane šimtus kartų
prakiurę stogai, išdaužtas langas
ar iškrypus tvora, žodžiu, Dievas

būdavo nuo pat ryto katinų maratonas –
o pypkė nė krust, mano barzda irgi vietoj

dabar jau net teroristinės agentūros
nepadeda, springsta žemė suoliuku
ir nebespėja daiktai mano rankose pūti

sapnuojasi kaip man neaugo barzda
žiguliai prieš moskvičius, ir durakas
knarkia prispaustas juodąja dėže