Šeima

IV. Aš ir nuotaka ir vonia

Baltutė kaip sniegas ar žydinti trešnė
Į šituos namus atėjau su triukšmu
Išgėrę, prasmirdę ir tampė, ir nešė
Maniau, kad ant laiptų išmes ir sumuš

Tik įlenkė šoną ant slenksčio paguldę,
Paskui su kirvapente taisė karštai
Montavo kaip pasakų baltąją gulbę
Aplamdyton sienon, aštriausiais kraštais

O kiek vandenėlio po to nutekėjo
Kiek kvapo atskiesto dažais ir kremu
Lyg būtų gyvenę ne ne naftos tiekėjai
O kilnūs karaliai kraštų svetimų

Ne kartą ir maisto pusiau sukramtyto
Išpildavo skrandžiai triukšminga srove
Ir tekdavo viską man vargšei praryti
Su apvalia burna ir žarna kreiva

Man nugarą engė arši gaspadinė
Aštriais chemikalais ir kietu ražu
Į manąją lemtį tiek purvo įmynė
Gulėjau apspangus, tikėjau išdžiūs

O vyras sugrįžęs ne kartą man spyrė
Kietai atsitrenkęs į šonus plikus
Lyg būtų įgriuvę laukiniai iš girios
Anų jau seniai nugyventų laikų

Galiausiai atėjo samdyta komanda
Paglostė, žiūrėjo į mano akis
Ir šitaip, ir kitaip mane dar išbandė
Aš kvailė galvojau kas nors palaikys

Paskui iš balkono smagiai pasiūbavę
Per keturis aukštus išsviedė mane
Tarsi invalidę sukriošusią bailę
Paliko gulėti skausminga mina

Ir niekas nepakvietė kryžiaus raudono
Negydė, netvarstė, neklausė skaudu
Ir mirusių slėnin kaip gyvą lavoną
Paleido riedėti uolėtu sakardžiu