Naktimis

Iškelta galva Tu eini link sosto, Karaliau,
Palikęs užkariautojo pilį, nevilties košmarus,
Užspaudęs lūpose kraujo alsavimą,
Kai kraujo kerštas buvo saldus
Išdidus įžengdavai į mano menę po žemėm -
Kalėjimą, prikišęs netvarką ir smarvę,
Gyvybės tyruose išdraskęs paskutinę viltį,
Dabar grįžti paklausti kelio ar pasiskolinti orumo,
Nes jau nebežinai, kur baigias beprotystė
Ir prasiseda fantazija sadistų vasalų...
Iškelta galva Tu eini link sosto, Karaliau,
O tuščiagarbis vėjas šnabžda Tavo kančią:
„Jie mato palaužtus tavo sapnus... “