Musės

Nuolat girdime: pasaulis yra gražus; moralinės vertybės svarbiau už materialines; nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau padarytų. Aš į šiuos dalykus žiūriu pro pirštus. Žiūrint pro juos, pasaulis paprastesnis ir daugmaž vienodas – panašus į smirdančią šiukšlių, purvinų batų bei musių mišrainę. Taip ir klūpodavau savo veidą panarinęs į du suskirdusius delnus.

- Pone, gal pinigėlį?

Mano pasaulis – tai viena iš daugelio akmenimis išgrįstų upių, išraizgiusių storasienių pastatų masę. Sakytum, nelyginant koks miestietiškas kanjonas. Rinkdavausi vietą arčiau turgaus. Čia žmonės perka daržoves, kiaules, daiktus, kitus žmones - tiesa, trumpam. Be to, ką nors nusipirkęs žmogus jaučiasi pakiliai ir norėdamas pasirodyti koks jis geras, kartais sušelpia skurdžių. Tat man naudinga, bet nemalonu. Reikia pinigų, maistui, todėl ir prašau.

- Pone, gal pinigėlį?

Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus, esu patyręs džiaugsmo. Bet tai buvo senei. Visada taip nutinka, mes nevertiname to ką turime, bet kai tai prarandame, gyvename praeitimi, arba ryžtamės ką nors keisti. Dažniausiai nesiryžtame. Aš – nesiryžau. Atrodytų nieko nuostabaus. Žmonės sako, kad gyvenimas kaip bangos – tai sėdi ant keteros, tai  nusileidi kiek žemiau. Man palyginimas su bangomis netinka. Jūra atsitraukė toli į save ir aš likau tysoti ant smėlio. Norėčiau, kad prasidėtų cunamis.

- Pone...

**

Mano tėvai buvo neturtingi, tačiau darbštūs žmonės. Religingi. Pamenu ir man būdavo smagu ištrūkti iš tėvo dirbtuvėlės (tėvas droždavo įvairias statulėles, dažnai „dievulėlius“, o aš jas dažydavau) ir keliauti į labai didelę ir prabangiai išpuoštą katedrą. Bet kai sėdėdamas joje stebėdavau kitus, man atrodydavo, kad žmonės eina į ją tik užsimiršti nuo savo varganų gyvenimų ir pasigrožėti įstabiais meno dirbiniais – jie žiūrinėdavo paveikslus, vitražus (tėvas tikriausiai ieškodavo naujų idėjų drožiniams; kiti, šiaip žioplinėdavo), tačiau visai nekreipdavo dėmesio į kunigą, visaip kilnojantį rankas ir aiškinantį, kaip „Dievas šildo mūsų širdis ir kūnus“. Po mišių tėvai būdavo pakilios nuotaikos ir mes, visi trys, traukdavome namo. Bažnyčia žmonėms kaip opijus - malonu svaigintis, bet kai įjunki, suskystėja smegenys.

Paprastomis dienomis padėdavau tėvui dirbdinti statulėles, arba jas pardavinėdavau. Tą dieną dirbome statulėles, daugiausia „dievulėlius“, nes tėvai ruošiesi važiuoti aplankyti mamos sesers į kitą miestą. Planavo negrįžti keletą dienų, todėl reikėjo pasiruošti atsargą. Tėtis norėjo išvažiuoti kitą dieną, tačiau mama sugalvojo aplankyti pusseserę, mat jos namai jiems buvo pakeliui, ir prikalbino tėvą išvažiuoti tądien pat, po pietų.

Draugų mažai teturėjau, o ir tie patys dirbo. Todėl tėvams išvykus tinginiavau. Praėjus porai dienų susigriebiau, kad beveik nieko nepardaviau ir išsigandau, kad grįžę jie labai supyks. Kitą dieną atsikėliau anksti ryte ir išėjau į gatvę prekiauti. Laksčiau ir siūliau „dievulėlius“  visiems praeiviams. Taip nusivaryti seniai buvo tekę, tačiau prekyba sekėsi, o aš tuo džiaugiausi.

Grįžęs namo radau laišką. Nei tėtis, nei mama manęs niekada nebepeikė ir nebegyrė. Aš jų daugiau nebemačiau.

**

Mes, lyg musės. Turim daugybę akių ir nematom paprastų dalykų. Keliam rankas į viršų kreipdamiesi, tačiau nesuvokiam, kad ten, galbūt, net ne vienas, o keletas gerai įrėmintų stiklų. Barkšt. Barkšt. Barkšt... Tą vakarą sėdėdamas dirbtuvėlėje supratau dar vieną dalyką – Dievas tikrai šildo ir širdį, ir kūną, tik reikia juo kūrenti krosnį.