Muzikinės dramos konkursui „Valkata“

VEIKĖJAI:

VALKATA
SENUTĖ
NARKOMANAS
VADEIVA
ILGŠIS
STORULIS
KEPURĖ
EVA
AISTĖ
VAGIŠIUS
ŽMONĖS IR PRAEIVIAI





[rytas, tuščia gatvė, ant apgriuvusio suoliuko sėdi SENUTĖ ir pro ją eina,matyt, pažįstamas, VALKATA.]

SENUTĖ
Tyliau... Visi dar miega,
Tyli liūdno miesto sienos...
Tik tu nerimsti, vaikštai vienas...
Tyliau...

VALKATA
Niekada nežinojau, kur man eiti...
SENUTĖ
Ša, tyliau...
VALKATA
Kokiu keliu pasukti, ir ko man siekti.
Mano svajonės išskrido man jų nepagavus,
Nors jų ir sulaikyti aš taip smarkiai nebandžiau...
SENUTĖ
Sakiau tyliau...
VALKATA
Aš nieko neklausiau, tavęs ir neklausysiu!
Kaip širdis bevalė lieps darysiu!!
Geriau nuo nieko niekada nepriklausysiu!!!
SENUTĖ
Ša...
VALKATA [labai garsiai, beveik rėkdamas]
Šalin, prikelsiu visą miestą,
Prikelsiu gatvę, pilną abejingų
Žmonių protingų
Žavių, turtingų... [tyliau]
Tokių skirtingų.... [dar tyliau]
Man abejingų... [beveik pašnibždomis]
SENUTĖ
Tyliau...

[skamba bažnyčios varpai, taip budindami miestą]
[aplink zuja žmonės, jie visi kalba, šneka, sveikinasi, skuba]
ŽMONĖS
Labas rytas!
Labas rytas...
Seniai matytas!
Koks puikus rytas!
Tik kiek palyta...
Labas rytas...
Labas rytas!
Valkata dar vienas...
Naujas, nematytas...
O juk palyta...

[gatve eina dvi merginos- Aistė ir Eva. Jos abi labai įsitraukę į pokalbį ir labai skuba. Matyt į darbą ar studijas]
EVA
Na, taip ėjau su juo gatve...
Nesuprantu, kaip tu matei mane...
Atrodo, ėjom nuošaliai,
Matyt galėjo tik maži vaikai,
Kurie vis žaidė prie vandens...
Nelaukdami artėjančio rudens...
AISTĖ
Bet aš mačiau! Ir negalėjau patikėti savo akimis!
EVA
Žinau, nesu aš kokia mis,
Kad nepatikusiam iš karto trenkčiau durimis,
O ir jis simpatiškas, nors man ir nepatinka
Ir atsakyti žmogui juk taip nepritinka...
AISTĖ
O ką kalbėjot, ar eidami tylėjot?
EVA
Tylėjom, klausėmės mes vėjo...
Tai aišku, kad abu kalbėjom...
Apie gyvenimą, orus, gerbėjus
Apie gyvenimų griovėjus...
AISTĖ
Neįdomūs jūs man abu...
EVA
Žinau, todėl ir esame kartu...
AISTĖ
Bet ar ilgam? [abi merginos po šio retoriško Aistės klausimo kiek nutyla. Bandydama išsklaidyti tylą Aistė vėl pradeda kalbą]
Žiūrėk- koks valkata benamis!
Geriau už jį ir lauko pelės...
EVA
Matau... Man gaila jo... Nerėk taip garsiai. Dar išgirs.
VALKATA
Aš ir taip girdžiu. [abi merginos kiek krūpteli ir sustoja]
EVA
Man tikrai nemalonu.
VALKATA [kiek murmėdamas]
Tikrai nėra gražu
Kalbėti apie žmogų už jo akių.
Žinau, kad jums tas nesvarbu., bet...
EVA
Svarbu, ir dar nemalonu...
VALKATA
Man ir skaudu.
EVA [vos atsilaikydama prieš įkyrų Aistės tempimą]
Aš taip skubu...
Iki!
VALKATA [kiek paniekinamai]
Nereik to mandagumo.
EVA
Gerumo šiais laikais juk būna. Iki! [merginos nueina]
AISTĖ
Geroji samarietė atsirado,
Kalbėjeis su juo tik kad gero
Ką nors šiandieną padarytum,
Girtumeis, visiems sakytum-
Su valkata šiandien kalbėjau
Gražiai gi, net atsiprašinėjau
Ir dvasiškai kiek praturtėjau...
EVA
Jau čia tai tu nusišnekėjai... [merginos besibardamos nueina]

VALKATA
O valgyt norisi nors nusišauk! [prisistato senutė]
SENUTĖ
Tu tik nerėkauk čia per daug!
Tyliau, sakau!
VALKATA
Einu nors medžio šaką nusilaužt... [kildamas nuo suoliuko]
Po to bandysiu ją sugraužt...
SENUTĖ
Tu čia geriau taip nejuokauk. [bando sulaikyti]
VALKATA
Aš nejuokauju, geriau tu pasitrauk!
Pradėsim akciją „nebus blogiau“... [nutaisęs kiek ironišką išraišką išeina į žmones]
VALKATA [dainuoja po nosim]
Piniginės storos lyg drambliai,
Begėdžiai žemės tie vaikai,
Jie patys ėda, man neduoda...


VALKATA
Laba diena, pone, gal sušelpsit?
PRAEIVIS
Traukis, valkata, dar kuo apdergsi...


VALKATA [dainuoja po nosim]
Ne aš čia apdergtas, jūs patys apdergti,
Begėdžiai žemės kirminai visi...

VALKATA
Gal sušelpsit?
PRAEIVIS
Imk ir traukis...

VALKATA [ir vėl dainuoja]
Niekada nesijaučiau toks žemas
Nesuprantu kas su manim dedas
Šliužai žmonės gaili cento
Nekenčiu visų!
Nekenčiu!
Nužudyčiau juos peiliu!
Peiliu, kurio aš neturiu....
Nieko neturiu...

VALKATA
Ponia, gal sušelpsit? Aš nieko neturiu...
PONIA
Niekuo padėti negaliu....
VALKATA
O pinigais?
PONIA
Koks įžulumas! Atsiprašau, skubu...

VALKATA [tyliai dainuoja]
O aš atsiprašau, iš bado po truputį mirštu...

[valkata toliau kabinėjasi prie žmonių, o netoliese sėdintys senbuviai rūkydami ima kalbėtis]
VADEIVA
Čia kažkoks naujokas?
Ilgai netemps iš akių matau...
ILGŠIS
Nei šlubas, nei aklas...
Nei senas pagaliau...
VADEIVA
Ar tu matai, tą ką aš matau?
ILGŠIS
Ką?
VADEIVA
Davė pinigų jam jau?
Galėtų šitas šunsnukis iš čia ir pasitraukt...
Gi mūsų čia vieta, tikiuos nenori jis kariaut?
Jei jis dar prašinės visų ir ims babkes
Kurios visai teisėtai priklauso man ir tau
Reikės mums vyriškai su juo bendraut...
ILGŠIS
Tegul nesibučia bernioks per daug...
VADEIVA
Geriausia- tegul mauna kuo toliau...

[Prisistato vagišius iš gretimos gatvės.]
VAGIŠIUS
Chebra, kaip sekasi jums čia puotaut?
Bobučių daug pasisekė sugaut? [bando pajuokaut, bet visi tik nuveria jį žvilgsniais, keli net ima stotis]
VADEIVA
Geriau tu čia taip nejuokauk...
ILGŠIS
Tu pažiūrėk naujoką turim jau.
VAGIŠIUS
O jis prie jūsų ar dar tiek nesugeba protaut?
ILGŠIS
Dar ne, bet eisim mes tuoj pabendraut...

[staiga į gatvę iš nežinia kur atsitrenkia narkomanas, apsirengęs lyg hipis ir besitrankantis į žmones. Jis dainuoja (o tiksliau klykauja) ant visos gatvės]
NARKOMANAS
Au au aaaau!
Miela, panele, jūsų aš atsiprašau...
[kelią jam užtveria apkūnoka dama]
Begemote, gal galėtum pasitraukt,
Per jūsų subinę aš nieko nematau....
[kalbasi su oru kažkur į šoną]
Brangusis elfe, gal gali palaukt?
Norėčiau aš žolėj dar nusipraust!
[krenta į žolę ir ima plaukioti]
OOOOiii, žolytė,
Lyg antra mamytė....
Mama, kur tu? [desperatiškai]
Niekur tavęs nerandu...
Tiktai kortuoju ir žaidžiu...
Boružėlės,
Laukų gėlės....
Tu tokia graži lyg laukų gėlėėėė!!!
PRAEIVĖ
Aš?
NARKOMANAS
Ne tu, aš čia su savimi kalbu...
Karve, traukis iš ekrano... [toliau dainuoja kažką nesuprantamo]

VADEIVA
Na, ką gi turim narkomaną,
Atsitrenkia čionai ir daro žalą,
Žmonės bijo šičia eit,
Bijo šelpti pinigais...
Jonai, staigiai čia ateik!

[tuo momentu narkomanas pakyla iš žolės ir atsitrenkia į mūsų herojų valkatą]
VALKATA
Atsiprašau...
Čia tu?
NARKOMANAS
Kas aš? Kur aš?
VALKATA
Ramiau, brolau...
Seniai tave mačiau...
Vos ir pažinau...
NARKOMANAS
Aš tai tavęs nepažįstu...
Ir spėliot kas tu nedrįstu...
VALKATA
Negi neprisimeni dienų pas Vycką?
NARKOMANAS
Kokių dienų? Kokių dainų?
VALKATA
Na tų, dienelių nuostabių,
Kai buvom dar visi kartu,
Kai gėrėm alų po medžiu,
Kai šaukėm „aš tave myliu“
Visiems žmonėms, kuriuos pažinom,
Kai lošdavom mes iš razinų,
Kai bandėm būti dideliais,
Nors buvom dar visai vaikai?..
NARKOMANAS
Iš kur tu viską taip žinai?
Tu ten buvai, mane matei?
VALKATA
Juk buvom mes geri draugai!
NARKOMANAS
Tikrai?
VALKATA
Tikrai!

[štai tuomet abiem sukyla taip seniai jausti broliški jausmai, jie susikabina ir išbėgę į gatvę ima dainuot iš laimės]

NARKOMANAS
Mielas drauge, eik arčiau!
Šokime mes per balas!
VALKATA
Kurių, deja, jau nebėra!
NARKOMANAS
Balandžiai, štiš, jums čia ne vieta!
VALKATA
Ir niekur vietos jums nėra!
NARKOMANAS
Oi kaip mėgstu balandėlius!
Žydi gražios pievų gėlės!
Nes neskyniau jų aš dar!!!

[senbuviai vis dar rūko ir jau ima atvirai šnairuoti į bešokančius narkomaną ir valkatą]
VADEIVA
Nu viskas, tu pažiūrėk ką tie ten išdarinėja.
ILGŠIS
Ką?
VADEIVA
Ką ką- šokinėja vidury gatvės lyg idiotai!
Narkomanas ir naujokas valkata!
STORULIS
Jie, matyt, nežino, su kuo susidūrė!
VADEIVA
Galiu pasakyti, kad mano kantrybė tuoj truks...

NARKOMANAS
O mano gėlytė,
Pati gražiausia,
Myliu mamą mylimiausią,
Ir suvalgiau triušio ausį!!!
O štai tu [parodo į vadeivą] ausies negausi!

VADEIVA [stodamasis]
Viskas. Man jau gana.
STORULIS
Čia, prie visų?
VADEIVA
Ne, ne, ne, gana man pokalbių su pareigūnais,
Gana man daužymosi su jų riebokais kūnais...
ILGŠIS
Už kampo? Neis gi jie...
VADEIVA
Eis kaip dideli.
ILGŠIS
O kaip tu juos priverst žadi?
VADEIVA
Žiūrėk ir mokykis, mielas mokiny...

[vadeiva prieina ir gan globėjišku tonu pradeda]
VADEIVA
Nu, berniukai, linksminatės?
NARKOMANAS [besijuokdamas]
O ką negalima, tu senas hipopopopotame?
VADEIVA [pasalūniškai, bet vis dar bando išlikti mandagus]
Nelabai, mes čia seniai gyvenam,
Šita gatvė kaip ir mano...
NARKOMANAS [linksmai ir bešokdamas pagal kažkokią ką tik prisimintą melodiją]
Mano gatvė, mano miestas, koks skanus žalmargės sviestas...
VADEIVA
Jūs man kantrybės nebandykit,
Jau geriau iškart pranykit!
Savo gatvę aš ginu,
Nusikaltėlius baudžiu...
VALKATA
Mes ne tokie,
Tiesiog užsukom čia ir tiek.
O būti galim čia kiek norim!
VADEIVA
Negalit, viską aš  čia kontroliuoju.
VALKATA
Kontrolierius atsirado...
NARKOMANAS
Jau geriau tu duok pyrago!
VADEIVA [piktai]
O tu tylėk, nususęs narkomane,
Nesuprantu, kaip dar tokie gyvena...
Galėčiau- sutraiškyčiau visus,
Kurie apsineša ir gąsdina vaikus!
VALKATA
Jis gąsdina vaikus tiek pat kiek tu,
Savo susmirdusiu aitriu kvapu,
Į tave net pažiūrėt šlykštu,
O dar dedies karalium kažkokiu...
VADEIVA
Jaunuoli, liksi be dantų...
Žinau, mielasis savo kvapą,
Man jisai, beje, net kvepia,
Jeigu dar čia komentuosi...
Tuoj gulėsi sau kapuose...
VALKATA [iškilmingai]
Iškasiu jums, brangus karaliau, kapą....
VADEIVA
Mažyli, nori gaut į snapą?
Kol galit dar jūs pastovėti,
Eime, pasikalbėsim, pašnekėsim,
Teisybę išsiaiškinti galėsim...
Aišku, jei kalbėti sugebėsit...

[narkomanas, vadeiva, valkata eina link kažkokio skersgatvio. Tuo metu narkomanas itin aktyviai šūkalioja, šoka ir šiaip nerimsta]
ILGŠIS
Štai kaip viščiukai iš arti atrodo...
STORULIS
Taškytis greit baloj pabodo....
NARKOMANAS
Tai štai kaip chebra ta atrodo...
Drambliukas, ilgšis ir kepurė!
Hipopotamas gerą chebrą turi!
STORULIS
Nori gaut į liūlį?
NARKOMANAS
Tu MAN grasini, storuli?

[štai tuomet prasideda pats smagumas. Storulis vienu judesiu nutrėškia narkomaną kažkur į šoną, tuomet visi supuola prie valkatos, kurį iš pradžių kumščiuoja, paskui spardo. Iš kažin kur atslenka jau atsigaivaliojęs valkata, bandydamas rodyt kinų kovos menus, tačiau ir jį tuoj vėl nukautuoja, galiausiai senbuviai talžo atvykėlius kaip papuola ir lyg apsėsti ima dainuoti.]

SENBUVIAI
Aukosim auką iš valkatų mėsos
Dievas mums dar padėkos,
Priimki auką, tas kur viršuje,
Mes valkatėlę siunčiam pas tave,
Aukosim auką iš valkatų mėsos
Žmonės mums dar padėkos
Mūs žemelėj Lietuvoj
Viena valkata mažiau!!!
Dėk į šoną, dėk į kitą,
Duok į galvą jam su plyta,
Nežiūrėki, verks ar ne,
Jei ne tu-tai tave!
Negailėk tų žemės šliužų,
Negailėk savų drabužių,
Nors krauju bus aptaškyti
Bet nebus čia šliužo šito!!!
Mirk, padvėsk, užversk kanopas,
Mes parodysim ką mokam!!!

[galiausiai senbuviai išvargsta ir nutilę traukia iš skersgatvio]
VADEIVA
Gyvi dar?
ILGŠIS
Narkaša ne, [paspirdamas]
Valkata tuoj nusibaigs... [ruošiasi spirt]
VADEIVA
Palik!
[vis dėl to Ilgšis vadeivai užsisukui įspiria valkatai. Šis tyliai suaimanuoja]

[naktis. Valkata atsibudęs bando gaivaliotis, aimanuoti ir kliedi]
VALKATA
Šviesa toli, kažkur anapus...
Kažkur esu, tačiau ne čia...
Ar į pragarą esu patekęs
Kad guliu kruvinas nakčia?
Sunku, ir skauda visą kūną,
Atrodė, šitaip net nebūna...
Lyg šimtas adatų susmigę man į galvą,
Lyg kas uždėję adatuotą šalmą...
Kažkur šviesa, kažkur toli...
Šnekuosi vienas, pats su savimi...
Mielasis drauge, ar mane girdi? [kreipiasi į netoliese gulintį jau mirusį narkomaną]
Ar vis dar sumuštas guli?
Mielasis drauge, ar tu dar esi?.. [valkata dar paaimanuoja ir vėl užmiega]

[rytas. Prisistato senutė ir pamato negyvą narkomaną. Vėliau ji randa valkatą gulintį kraujo klane ir bando jį aptvarstyti ar dar ką nors padaryti, bet panašu, kad iš to jaudulio jai pačiai rankos dreba. Valkata prisikelia]
VALKATA
Negaliu... To skausmo neištversiu...
SENUTĖ
Tyliau...
VALKATA
Kaip tu manai, aš išgyvensiu?
Aš mirsiu ar lig senatvės net pasensiu?
Nejaugi lig senų senų dienų,
Kuriose lyg vaiduoklis šiandien gyvenu?...
Šimtai anūkų, jiems pasakas seku...
Pagaliau ne vienas aš esu...
Pagaliau laimingas gyvenu...
[tuo metu senutė vis dar bando nušluostyti valkatos žaizdas]
VALKATA
Kaip skauda... To skausmo aš ištverti negaliu...
Tik vienišas aš gatvėje guliu...
O tu, mielasis drauge, kaip laikais? [kreipiasi į valkatą gulintį šalimais]
Atrodo, kūną vis dar talžo pagaliais...
Mielasis drauge... [valkata užmiega ir nebepabunda]

SENUTĖ [ji vis glosto jau mirusio valkatos galvą ir tyliai dainuoja lyg lopšinę]
Tyliau...
Ir netikėtai nutilai...
Minkštučiai miego patalai,
Kuriuos atgulęs mane vieną palikai...
Sūnau brangus, tikiuos laikais gerai...
Tikiuos danguj minkščiau nei čia kieti suolai...
Tyliau, tyliau...
Arčiau dangaus...
Arčiau šviesos ir debesų...
Sūneli, pasiimk mane kartu...

[žmonės ima skubėti į darbą ir smalsiai žiūri į skersgatvį, iš kurio sklinda graudi rauda. Vaizdas tikrai graudus- aplink tik kraujas, du lavonai, ir viena senutė kraupiai dainuoja vienam lavonui lopšinę.]

ŽMONĖS
Labas rytas!
Labas rytas!
Saulė šįryt, rodos, užsakyta!
Oi, kaip krauju čia pritaškyta...
Negyvas gatvėje...
Kur tai matyta!..
Tasai, mat, užmušė, tą, kitą....
Taip sugadina visą rytą...
Juk reikia viską sutvarkyti...