nebenus aplesininio rudens (?)

atsikėlei, po aplesininio rudens. ir pabūgęs tu sušaukei: valio! nežinojai kam sakyti labas rytas. išėjai tu rasotais takeliais pasiėmei aguoną ir įsidėjai ją į širdį. ėjai tik auštant nes nematei gražesnio metų laiko kaip aušra. patarei pasisaugot rožių, nes jos jau sukruvino tau kaip meilė rankas. neklausiau aš tavęs, ir nieko man neatsitiko. nieko... bet tu per aušrą ėjai toliau, įsipjovei pirštą bestatydamas sau guolį ir rankos vėl buvo kraujuotos. atbėgo pulkas aitvarų nuskraidinančių tave į žiemą. ir pasakei tu labas rytas man kartą ne vieną. tik negirdėjau aš tavo valio. ir atsikėlęs kartą naktį išėjai link aušros, nes tik ji tavęs laukė kaip sesė. krito kaip sakant žalios lapės ir atėjo žiema. pirštas tavo užgijo, paliko nedidelį randą. juk peiliai į pilvą nesminga šeipsau... taigi išėjai pas aušrą, žiemą ir aitvrų pulku tu nebegrįši. Nes aplesininio rudens tau nebereik.

man neskaudu visai rašyti pagiežingus tekstukus, tiesiog ilgiuosi velniškai lengvų dangaus supynių.