Miškinis

Šaltis taip spigino, kad pyškėjo ne tik tvoros, bet ir medinio namo sienos. Mažame kambarėlyje, žibalinės lempos šviesoje nuo šalčio drebėjo pašiurpusios mano rankos ir po savimi pariestos kojos. Ausyse nuolat skambėjo šalti žodžiai: “Malkų nėra ir nebus. ” Teks šalti visą žiemą, arba vogčiomis kūrenti mokyklai skirtomis malkomis. Į galvą atėjo auksinė mintis – juk mano dėdė eigulys. Gal jo paprašyti? Jis – geras žmogus. Kai jam iškildavo sunkumų, mano mama visuomet jam padėdavo. Rytoj iš pat ryto prašysiu kolūkio pirmininką poros arklių ir plačių rogių.
  Kitą dieną mano svajonė išsipildė. Po pietų aš jau sėdėjau rogėse su didele luge, kad joje tilptų daugiau malkų. Linksmai tampiau naujutėles vadžias ragindama Širmį greičiau judėti, kad kelyje neužkluptų naktis. Miškas buvo nuostabus. Medžiai paskendę baltose pusnyse. Atrodė, kad jie mąsto, kaip išbristi iš tokių didelių sniegynų. Miško tyluma, sniego blizgesys ir rogių  girgždėjimas sukūrė romantišką nuotaiką. Nė nepajutau, kaip atsidūriau dėdės eigulio kieme. Dėdė turėjo šešetą vaikų. Tris dukras ir tris sūnus. Nei dėdės, nei dėdienės namuose nebuvo. Pusseserės mane sutiko maloniai. Troboje buvo šilta ir jauku. Vakarieniaujant jos papasakojo, kad bėdų dažnai prisidaro jų broliai. Jie geri – puikūs šokėjai ir gražiai dainuoja. Juos mėgsta, o ypač per vakaruškas. Tik bėda – jei kas nors nepatiko, tuoj puola muštis, o paskui ir patys gauna į kailį. Jie gyvena miške, tai visko gali atsitikti. Pykštels kas nors miškinių vardu ir viskas. Gaila brolių. Jie tokie neramūs, o seserys nieko negali padaryti. Neklauso nei tėtės, nei mamos.
  – Gal, sakau, reikėtų juos pagąsdinti, – pasiūlė vyriausia pusseserė.
  – Bet kaip tai padaryti? – paklausiau, nes labai norėjau ką nors gero padaryti.
  – O jeigu aprengtume tave taip, kaip miškinį, tai jie gal išsigąs ir nusiramins.
  – Puiku! – sušukau aš pritardama jų  sumanymui.
  Apvilko mane jaunėlio brolio kelnėmis, tėvo aptrintu švarku, uždėjo odinę kepurę ir juokėsi, kad dabar trūksta tik ginklo. Nukabino nuo sienos tėvo medžioklinį šautuvą ir įteikė man.
  – Dabar tu – tikras miškinis! – juokavo  pusseserės.
  Pradėjo temti. Kieme pasirodė pusbroliai, važnyčiodami gerai prižiūrimus arklius, pakinkytus į roges.
  – Eik tu, mūsų naujai iškeptas miškini, ir pagąsdink juos, – paragino mane pusseserės.
  Aš išėjau į kiemą. Rankos mostu pakviečiau pusbrolius ateiti pas mane. Išgirdau tylų, iš baimės virpantį balsą:
  – O, rupūžės, miškiniai...
  Vyrai tylėdami paliko nenukinkytus arklius ir pasuko namų link. Vienas jų buvo vidutinio ūgio, kresnas vyrukas. Kitas – labai aukštas, plačių pečių, stiprus kaip ąžuolas. Vyras iš stuomens ir liemens. Aš ištiesiau ranką pasisveikinimui. Jaučiau, kaip virpa pusbrolių rankos. Kaip iš baimės žaižaruoja jų išplėstos akys. Mostelėjusi, duodu ženklą eiti į trobą. Jie paklusniai, kaip avelės, nuleidę galvas suėjo į vidų. Pasiūliau atsisėsti ir papasakoti apie muštynes, kurios vyksta per vakaruškas. Už sienos, kitame kambaryje, garsiai kaukšėjo batais trys pusseserės ir medinėmis pliauskomis stukseno į grindis, imituodamos žmonių  žingsnius, kad atrodytų, jog kambaryje yra daug miškinių. Aš stovėjau ranką padėjusi ant medžioklinio dėdės šautuvo ir toliau klausinėjau išsigandusius pusbrolius. Jie teisinosi, kaip išmanydami. Iš baimės išbalę jų veidai lempos  šviesoje atrodė dar baltesni. Aš ir mano pusseserės nebegalėjom sulaikyti besiveržiančio juoko. Neišlaikiusios jos kvatodamos griūte įgriuvo į kambarį,  garsiai šaukdamos mane vardu. Mes be galo kvatojom iš išsigandusių vyrų, kurie, viską supratę, keikdami spruko laukan. Tuo metu grįžo dėdė ir dėdienė. Pusseserės nesitverdamos juokais pasakojo tėvams apie iškrėstą pokštą.
  Dėdienė aimanavo:
  – Negerai taip gąsdinti. Tai visai menki juokai. Mes gyvename vieni miške. Čia iš tikrųjų visokių miškinių būna. Taip juokauti negalima.
  Dėdė šypsodamasis pareiškė:
  – Reikėjo tuos bailius paklupdyti ir priverst poterius kalbėti. Reikėjo juos prisaikdinti, kad daugiau nesiveltų į jokias muštynes. Gal tai būtų padėję juos labiau sudrausminti. Bendrai paėmus, tai gerai. Tik ar tu, vaikeli, žinojai, už kurio galo šautuvą laikyti. Juk jie – vyrai – galėjo pastebėti, kad miškiniai su medžiokliniu šautuvu nesibasto.
  Rytojaus dieną aš jau sėdėjau malkomis pakrautose rogėse ir visaip bandžiau atsiprašyti pusbrolių už tokius nevykusius pokštus, bet jie tylėjo. Supratau, kad jie niekuomet man neatleis.