Žiūriu į vaiką,
Ašarotom akim.
O jis žiūri į mane
Pasigailėjimo prašančiom
Akim.
Jis apsirengęs,
Skudurais su skylėm,
Man norėtus jam padėt.
Kuo galiu padėti
Aš nežinau.
Jaučiu, kad bežiūrint
Į šį vaiką tuoj pravirksiu.
Jaučiu, kad jis taip po gi
Nori verkti
Dėl nenusisekusio likimo.
Jo veidas,
Purvinas ir juodas
Jau nuo purvo.
Jo rankos,
Šiurkščios it medžio žievė,
Purvinos, dulkėtos.
Jo akys,
Žydros kaip dangus.
Jo garbanose,
Žaidžia saulės zuikučiai.
Jo šypsenoj slypi daugybe nuoskaudų.
O aš stoviu,
Negalėdama nieko padaryti.
Ar tu bent mąstai, ką rašai, m? Purvinas nuo purvo. Ašarotom akim, jaučiu, kad jis irgi nori verkti, bet gi jis šypsosi. Ir t.t. Jei rimtai, tokių darbų net nelaikau darbais. Nepyk.