Karuselė parko pakrašty

Aušta kaip niekad šiltas ir saulėtas vasaros rytas. Pirmieji saulės spinduliai praskrodžia tamsą, o netrukus, kai Žemė prisipildo šviesos, atgyja visa, kas gyva: vabaliukai, pievos, miškai, net žmonių trobos. Tu nepatikėsi, bet lūšnelės tarytum gyvos džiaugiasi ir liūdi, pykstasi ir taikosi bei prie savęs traukia tuos, kurie nori būti užburti grožio. Aišku, nameliai maži, sukrypę, bet net kregždutės, mačiusios vos ne visą pasaulį, glaudžias prie jų. Tačiau ne vien šie paukšteliai slepiasi po saugiu, šiltu ir mylinčiu namelio sparnu. Čia gali pamatyti kvepiančias obelis ir kiaulpienes. Kartais, stipresniam vėjui papūtus, jazminai, rūtos ir rožės — visos gėlės ima siūbuoti tarytum būtų nemylimos ir neprižiūrėtos. Laimei vėjas greitai nurimtas ir tada gėlių darželis vėl ošia tik man — savo jaunajai šeimininkei. Aš klausausi šio koncerto net miegodama: tyliai nusišypsau ir toliau snaudžiu. Juk labai gera nors trumpam pabėgt nuo triukšmo priekaištų chaoso. Ten, pasakų karalystėje, mane paguos, supras, pamokys. Laikas čia lekia kaip vėjas rugių laukais, todėl nepajuntu, kaip prabėga dar viena saldaus miego valanda. Tikriausiai prie mano lovos jau stovi mama, rankose laikydama ką tik nulaužtą, liauną beržo šakelę. Atsimerkiu ir paklusniai lyg šunelis laukiu bausmės už tinginystę. Nustembu: kambarys tuščias tik ant rašomojo stalelio guli įstabių gėlių puokštė kokių, ko gero, būna tik Amerikoj. O jos dar ir kvepia, kvepia... Kvepia ir rytinis, saulės zuikučių pilnas  kambarys — jų čia net šimtas (pati suskaičiavau). Saulės vaikai džiugiai išdykaudami džiugina dar traiškanotą rytą ir mane, nori, kad aš pasidomėčiau iš kur tos laukinės gėlės. Bet aš jau žinau — jas atvežė teta Aušrinė. Ji su dėde Rapolu atskrido pas mus net iš Svajonių Šalies (o ji toli toli, net už Atlanto) vien tik tam, kad pakvėpuotų švariu Tėvynės oru. Tokį šventinį rytą visus darbus jau bus padariusi mama, todėl, jei ne mano augintiniai, galėčiau dar pasnaust. Reik šokt iš lovos pašert gauruotą šunį, katę kanarėlę. Jie tokie mieli, kad aš verčiau save nuskriausiu nei juos. Prisimenu: ne kartą, kai mama kaip paprastai tinginiavo ir kai neturėjom ko valgyt, aš, radusi užsilikusį kąsnelį, atiduodavau jį gyvūnėliams, todėl ir šįkart negaliu jų nuvilti. Strikt pašoku, šast užsimetu marškinius ant kūno ir aš jau pasiruošusi naujai dienai. Tarsi bijodama šalčio, pasipurtau, pasiraivau ir marškiniai gula ant nuogo tiek iškentėjusio kūno. Marškiniai — kūno dangalas — sušildo ir sielą, kaip prie kokios krosnelės sušylu ir prisiverčiu toliau virti košę šuniui. Dar minutėlė ir ji jau garuoja jo dubenyje. Bet kurgi jis? Matyt, sveikinasi su svečiais. Palauksiu. Praeina dar kelios minutės, o jo vis nėra. Jis turbūt už kumpio gabalėlį atiduoda pagarbą svečiams. Košė jau visai atšąla, tačiau šuo nesirodo. Kur jis dingo? Apsirengiu šventiniais drabužiais ir einu ieškot savo augintinio. Vos atidarau girgždančias duris, pro jas įlekia išsigandęs katinas. Alkanas murklys puola prie šuns ėdalo jį suryja ir paprašo dar. „Bet jis juk katinas — gali ir pats prisipeliaut! Šuo — kas kita — saugo namus ir neturi ko užkąsti“  — taip sako mano mama, o aš, nenorėdama susipykti su ja sutinku (Visas mano gyvenimas tai bandymas kažkam įtikti įtikti ir kartėlio ryjimas, todėl kiekvieną rytą klausiu savęs: nejau aš, Rasa Aivarytė visų mušama ir įžeidinėjama taip gyvensiu ir toliau? Noriu, kad viskas pasikeistų! Gal dėdė Rapolas (juo tėvai pasitiki) išpildys mano svajonę. Širdis (o gal kepenys) man sako: „jei šiandien viskas liks, kaip buvo, tai aš taip gyvensiu per amžius“Aš jau didelė ir todėl pati atsakau už savo gyvenimą, viltis svajones bei noriu, kad jos kažkada išsipildytų. Paimu katiną ant rankų, papūgėlę — ant — peties ir einu iš pradžių nors pavalgyt. Einu, o širdis plazda krūtinėj: gal tėvai, nenorėdami gąsdinti giminių, išvys mane —  tikrą  savo dukrą.

Žengiu tvirtai. Nejučiom sustoju, nes iš svetainės sklinda kepto ungurio kvapas. Širdis apšąla —  tėvai išleido visus šios savaitės maistpinigius, todėl rytoj kaip šunims teks graužti žuvies kaulus. Šiek palaukiu ir nutariu nors pasisveikinti su svečiais. Prieinu prie svetainės durų. Atidarau jas ir įžengiu į vidų. Saulės apšviestame kambaryje sėdi senai atrodanti moteris ir galantiškas, kiek jaunesnis vyras bei mano tėvai. Verda tik velnio lašais gyvas pokalbis. Keista, niekas nekreipia dėmesio nei į mane nei čiulbančią papūgėlę, jiems įdomūs tik svečiai. Aš šiek tiek palaukiu, nutariu nors pasisveikint. Taip ir padarau, tačiau vis tiek nieko neišgirstu. Negali būti, kad aš jiems neįdomi. Tiesa, aš draugams kartais nelabai rūpiu, jie gali mane net primušti, tačiau atėjus „Didžiosioms šventėms“ visada būnu apsupta dėmesiu. Tada būnu ne tik ramstis ant kojų nepastovintiems draugams, bet ir kažkas daugiau, o jei dar pakeliu sijonėlį, tai nebijau eiti namo: turiu plačiapečių bernelių apsaugą. Gal  taip reikia atkreipti ir jų dėmesį?! Skrendu vėjeliu prie stalo, o lengvas sijonukas nepatogiai plazda, tad jį pakeliu, apnuogindama laibas kojas. Matau, kaip visų akyse žybsi ugnelės, tik nesuprantu, kad jos nepasigėrėjimo, o netikėtumo ir pasipiktinimo. Prie stalo sėdintieji nekvaili —  jie supranta, kodėl aš taip darau. Dėdė, kuris visą laiką tylėjo, praveria burną:
— Kokia tu vis dar maža, Rasa Aivaryte!
— Ne, ne aš jau — didelė: rudenį eisiu į devintą klasę!
— Turbūt sunku mokytis?
— Taip, dėde, tikrai sunku, nes turiu lankyti visas pamokas, geriau parinkčiau butelių, tada nors turėtumėm ko pavalgyt.
— Svajotoja, tu, svajotoja, man lietuviškas „vandenynas“ gražesnis, be to, kai būnu girta, tai ir lietuviškai nesusišneku, o ką kalbėt apie anglų kalbą, kurios, kurios išvis nemoku ir nepatariu Tau mokytis, juk mokslo karčios ne tik šaknys, bet ir vaisiai.
— O ką tada daryt, gal visą gyvenimą rinkt butelius, aš norėčiau šio to geresnio?
—Tie „amerikonai“ prisekė pasakų nejau jais tikėsi? — stebisi mama.
Dėdė „nenugirdęs“ paklausia:
— Gal einam į parką, Rasa kažko nori, o juk gražiai mergaitei nieko neatsakysi.
Taip baigiasi mūsų pokalbis.

Veidu nurieda šalta džiaugsmo ašara.  Teta Aušrinė puikiai mane suprasdama, o gal kažko tikėdamasi, įgrūda man į ranką du šimtus litų. „Gal ką nors nusipirks“— tik ar užteks leidimui gyventi žmoniškai? Man žūtbūt reikia draugų, šilumos, sklindančios ne tik nuo keturių sienų. Juk visą gyvenimą nebūsiu jauna: pasensiu, nebepaeisiu ir nebeatkreipsiu praeivių dėmesio gundančiu kūnu — vieninteliu savo turtu. Kai apie tai pagalvoju, nuliūstu; iš skruostų dingsta duobutės, o mamai paklausus, kas man yra, tenka pasakyti, kad sergu. Taip atsitinka ir šįkart. Matau: teta tiesia dar vieną, šįkart penkiašimtinę kupiūrą, o mama akimirksniu, bet be jokio paaiškinimo, atneša kažkokį buteliuką ir stiklinę vandens. Kambaryje stoja tyla, o aš nemoku skaityti jos ženklų, tačiau mano tėvams nebylus bendravimas tarytum gimtoji kalba, taip puikiai jie ją supranta. Ir ko gi jiems nesuprasti: butelis po nosimi, nieko galvot nereikia, tiesiog pasaka. Tačiau ne visada. Kartais, kai nupiešiu kokį paveikslą ir kai tėvai nebūna apsvaigę, jie bando suprasti, kas nupiešta, ir susigėsta, man nieko nejaučia ir ne nemato. Kitoks dėdė Rapolas jis mane supranta, maža to, dar ir pataria, pamoko, padrąsina, net galvoj šviesiau pasidaro. Gaila, bet šis, vienintelis, mūsų giminės šviesulys greitai užges ir aš pašnekovą. Meldžiu Dievą, kad liga jį bent kiek apleistų, bet vėžio žnyplės tvirtos ir nepaleis. Gal dar ne viskas prarasta? Gal dar galiu jį išgelbėti? Sušnabždu, kad man pagerėjo ir galim eiti. Ne bičių avilys sujuda, kai ši garsinė-vaizdinė žinia pasiekia atokiausius kambario kampelius bei plyšelius. Nė minutėlės nešvaistydamos, mama Milda ir teta Aušrinė, trumpai pasitarusios, puola rinkti lengvus, bet reikalingus daiktus; taurės, pora meilės romanų, lūpdažiai, dešros, svaidomoji lėkštė, cigaretės ir švilpukas atsiduria jų krepšiuose, mažuose, penkiskart mažesniuose už manąjį. Negi jie neš, kai sunku. Tam esu aš. Aš nešu. Aš kenčiu. Aš tyliu, nes tėvai taip gerai mane išauklėjo. Ne veltui sakoma: „Kaip išauklėsi taip ir turėsi“ — geri tėvai gerai išauklėjo, tai nors senatvėj, sulaukę keturiasdešimties metų gali pasidžiaugti poilsiu.

Nors turėtų rūpintis išvyka, mano tėvai kilnoja stikliukus, o ant sofos visai apleistas sėdi dėdė Rapolas, rankose laikydamas sunegalavusį šunį (kaip ankščiau to nepastebėjau?) Rodos, visi turi užsiėmimą... Ant sienos kabąs laikrodis (ir jis) veja mane iš savo kambario. Paklusiu jam, paklusiu viskam. Tuoj eisiu krautis daiktų, ne dar šiek tiek palauksiu, reikia ruoštis kelionei. Žinau, ką pasiimsiu: bloknotą, pieštuką ir dienoraštį, mat nieko daugiau neturiu. Net karvę pardavėm. Vis dėl skurdo. O ką kalbėti apie mane. „Eik dėtis daiktų“— taria mama. Nejau ji išsiblaivė, kad taip protingai šneka. Motulė meiliai nusišypso — mane nuginkluoja. Gal ji iš tiesų gera?

Skrendu vėjeliu nuo stalo. Viską pamirštu. Einu SAVO kambarin (juk esu turtinga), gal ką nors surasiu. Žengiu tvirtai ir drąsiai; nebijau dėl savo kailio. Patenku į koridorių...  Čia pilna spalvų: raudona (supamoji kėdė, ji ir dabar girgžda), žalia (pilna žydinčių, šviesai nereiklių gėlių) raudonai, baltai dažytos sienos ne itin dera, tačiau neturėjome kitokių dažų — supa mane. O dar garsai garseliai! „Kas čia? “ paklausiu tylioje prieblandoje. Sučirškia kanarėlė. Kaip anksčiau nesupratau, kad esu tik prie savo kambario  durų. Matyt užsisvajojau. Bet svajoti malonu!? Prakeikta durų rankena, sustabdanti mano iliuzijų lėktuvą, tegul prasmenga! Atveriu duris ir patenku senan, pilkan kambarin. Kiek jame svajota ir pieša. Paliksiu šį kambarį, kai tik galėsiu, tai yra niekada. Čia gi nejauku, todėl vėl trumpai pabuvusi, sprunku  svajonių erdvėn.

Visi jau susiruošę — laukia manęs. Iš tikrųjų laukia manęs, Rasos Aivarytės.  Tai verta prisiminti. Pagaliau uždarau duris ir iškeliaujame.
Vėžliname. Į parką gi keliaujam.
Po dešimties minučių pasiekiame miestelio ribą.
Dar po trijų šimtų keturiasdešimt penkių sekundžių prieiname modernų — asfaltuotą — kelią. Iš čia matyti ir parkas, galutinis mūsų kelionės tikslas.
Keliaujam dar greičiau. Nė minutėlei nepraėjus mes — jau parke.
O, mano mielas parke, tu nepasikeitei!
Čia kaip visada auga pušys, o pakelėse stovi šiukšliadėžės, nes čia vaikščiojantys žmonės mėgsta valgyt ledus bei gert alų; visai kaip kino salėj, tik čia viskas tikra. Yra net didelė aikštė, primenanti kavinę. Čia ir sustojame. Išsikraunam daiktus aš padedu, kaip visada mamai. Savas yra savas, negi padėsi svetimam. Nesibardami išimam mamos krepšyje gulėjusius daiktus.

Taip, jie jau pasiruošę švęsti, Rapolas ilsėtis ir kvėpuoti grynu oru, o aš dirbti. Nesiskųsiu, nes pabūsiu viena tarp šimtų medžių, jie mane sušildys, o gal dar ir pinigėlį duos. Dabar — šilta — turėtų būti daug butelių. Kad geriau sektųsi prabylu: „Vasara, vasara, kokia tu miela, ateinanti kiekvienais metais keistuolė, vis slapstaisi lyg ko bijotum ir mane, didžiausią plepę, priverti patylėti“. Tikiuosi, kad taip pamaloninta vasara ilgiau pasiliks čia, parke, kur daug poilsiautojų. Iš tikrųjų išaušo kaip niekad šilta ir saulėta diena — man dėl to linksma. Ir ne man vienai, o visiems. Bet galėtų būti ir linksmiau! Taip mąsto ir mama ir kiti. Visi nusprendžia mane pralinksmint, klausia juokingų klausimų: mama paklausia:
— Dukrel, kas norėtum būt, kai užaugsi: gatvių šlavėja, ledų pardavėja ar paštininkė?
— Jau nusprendžiau — būsiu knygų iliustratorė, o laisvalaikiu darbuosiuosi sode, gal kartais ir pati piešiu.
— Aš nesugebėčiau, — nuliūsta mama, — vadinasi ir tu nesugebėsi.
— Sugebėsiu mokėsiu. Juk aš — naujojo pasaulio žmogus.
— O mes senės? — Susirūpina abidvi.
— Jūs ge... ros!?! — Paguodžiu.
— Jūs girtuoklės. — Pasako tikrąją mano mintį dėdė
— Kad mes — girtuoklės, tai tavo dukterėčia — butelių rinkėja.
— Cha, cha, — nusijuokiu
— Eik ir gauk pinigų dviem buteliams degtinės

„Marš marš, kareivėli, marš į kovą, dobilėli“— uždainuoja teta. Ir kaip ji drįsta tyčiotis iš tokios gražios dainos? Veidu nurieda šalta kančios ašara.  Ir man niekas nieko rankon neįgrūda. Einu rinkti butelių, o tikėjausi, kad ši diena bus kažkuo ypatinga (klydau). Greičiau, turiu rinkti alaus butelius. Butelis degtinės kainuoja dešimt litų, alaus butelius superka po dvidešimt centų, vadinasi, man reikia surinkti šimtą butelių (visai nedaug!). Vienas, du trys.. po medžiu guli šeštas. Mano tvirta valia — surinksiu. Krepšys pilnėja. Turiu jau devyniasdešimt devynis. Kurgi šimtasis? Jis turi būti čia antraip imsiu ir nusižudysiu: čia pat imsiu ir pasikarsiu. „Jos tikrai valia geležinė“ galės manyti ne viena praeivis. Padarysiu, ką užsibrėžiau. Dabar gali matyti, kaip radusi virvagalį ir šaką rišuosi kilpą. Vargau, vargau, bet greitai viskas baigsis. Protas jau visai užtemo. Einu beveik automatiškai. Net nepastebiu išsvajotojo BUTELIO. Tik „džarkšt“ girdžiu. Šis garsas mane ir sustabdo. Silpnas jis, o įtikina greičiau nei geriausi psichologai.

Dabar esu laiminga: turiu šimtą butelių, be to prieš akis atsiveria skurdus, bet pasakiškas vaizdas. Čia stovi karuselė, apleista ir surūdijusi, bet man, nė karto nesisupusiai bus gerai ir tokia. Iš tikrųjų ji sulūžusi visur surūdija, girgžda. Oi, tuoj užšoksiu ant vieno juokingo arklio su sparnais ir, kaip ir mano tėvai pasilinksminsiu. Jie ne tik geria, bet smugdo kitokį žmogų į tą patį purvyna, kuriame sėdi. Ir kaip tai iškenčiu? Ogi vaidindama ligonę! Metas pasikeisti. Šaukiu keistąjį arklį; pakyla rūkas ir jis atšuoliuoja. „Vai nuneški žirgeli ant marių kranto“ tariu ir, nieko nelaukdama, sėdu ant jo, o Keistasis Arklys atsidėkodamas bėga vis greičiau ir greičiau. Vėjas plevena išdykėlę suknelę ir nieks dėl to nesibara.  Visai pamirštu laiką. Aš — jau Senovės Krašte. Mano draugas (kuris vėliau pasisakys esąs Pegasas) kanopomis daužo suskeldėjusią žemę. Staiga iš vienos kanopos paliktos žymės ištrykšta šaltinis. Viskas nusidažo nuostabiomis, žemiškos Kaip viskas čia nuostabu: toks nuostabus saulėlydis!, o dar iš jūros sklindanti muzika. Pegasas išaiškino ko taip žaviuosi: ogi Hipokrenės šaltiniu, jis taip pat įsako nesižavėti iš jūros sklindančia muzika, nes groja baisiosios Gorgonos, o nors į vieną pažiūrėjęs virsti akmeniu. Dar porą minučių Pegasas gina mane nuo priešų, tačiau jo jėgos senka, o netrukus Gelbėtojas visai sustoja ir suklumpa. Tenka gelbėtis pačiai: nulipu nuo sulūžusios karuselės.

Apsižvalgau: čia niekas nepasikeitė (parke pilna šiukšlių, triukšmo, linksmybių, kelionė pasakų šalin tebuvo sapnas. Liūdna. Tačiau greit nebebūsiu viena — matau ateinančius tėvus, jų draugijoje gal ir aš pralinksmėsiu. Tėvai pikti, matyt pririnkau mažai butelių. Kai tėtis išžioja žabtus ir paleidžia laisvėn porą keiksmažodžių, suprantu — neklydau. Net nemėginu teisintis, nes žinau, kad tai — beprasmiška. Pagaliau tėvelis baigia monologą ir manęs paklausia:
— Kodėl tinginiauji?
— Nežinau, matyt pavargau, — šyptelėju.
— Ar žinai kokios tavo tinginiavimo pasekmės?
— Kada baigsi tinginiaut? — Toliau tardo tėtis
— Kai jūs baigsit gert.
— Ką tu šneki, ar nematai, kaip dirbame?
Matau. Matau. — nusileidžiu.

Tėtis grėsmingai artėja. Nuliūstu, košmaras tęsiasi, o dėdė Rapolas, kaip ir tas Pegasas, žengia paskutinius žingsnius. Pajuntu tėčio rankas. Tarytum gindamasi, atsisuku į karuselę parko pakrašty ir matau kaip atvažiavę darbininkai pjausto ją ir spaudžia. Mama pavadina mane, mes einame namo. Aš verkiu. Mama juokiasi, tėtis pamokslauja, teta klausosi. Dėdė vos paeina. Nusprendžiu jam padėti, palaikau jį, o jis, mylėdamas mane pažada išpildyti tris noro ir bent taip praskaidrinti niūrią kasdienybę.

Prieiname tą patį asfaltuotą kelią. Nuo čia ir namai nebetoli. Matau ir namus ir besileidžiančią, tiek man žadėjusią saulę.

Sugirgžda namo durys. Lekiu kambarin; rašysiu dienoraštį. Atsiverčiu jį dar ir todėl, kad nenoriu matyti girtų tėvų. Paprastam sąsiuviniui atveriu sielą, dėstau mintis. Ir užmiegu.

Ir gerai, kad Rasa nematė, kaip ant stalo stovėjo du buteliai degtinės, o už stalo sėdėjo apsvaigę giminaičiai. Jiems linksma, nes miršta Rapolas, teta Aušrinė valdys didelius turtus. Teta, įsitikinusi savo teisumu, prabilo:
— Pakelkime taures už Rapolo kelionę, sukraukim jo daiktus teišvyksta jis greičiau  tenukeliauja, kur nori
— Nusprendžiau trumpam sustoti, nes čia taip gera. — Netikėtai atsako dėdė ir užpučia Krikšto žvakę.
Visi susižvalgo ir nusijuokia. Taip gerai, kad Rasa to negirdėjo ir nematė. Bent šiek tiek laimingesnė užmigo.